Kuo didesnę dalį atlyginimo sudarys išmokos po išėjimo į pensiją, tuo lengviau bus verstis iš esmės pasikeitus gyvenimui. O tai tikrai bus aktualu daugeliui kaupiančių, kurių dabar yra apie 1,4 mln.
Pensijų kaupimo rezultatas tolsta nuo siekto tikslo
Viliojant gyventojus į papildomą kaupimą, jiems žadėta, kad su papildoma išmoka pensija žmogui turėtų sudaryti 70 proc. buvusio atlyginimo (ar daugiau).
Dabar vidutinė senatvės pensija yra 596 eurai, o, prie jos pridėjus 65 eurų dydžio pensijų anuitetą (periodinę išmoką iš fonde sukaupto turto), išeina 661 euras.
O tai yra 49 proc. vidutinio darbo užmokesčio į rankas, kuris dabar yra 1333 eurai arba vos 30 proc. vidutinės algos iki mokesčių, kuri siekia 2161 eurą.
Skaičiuojama, kad nuo kaupimo pensijų fonduose pradžios (2004 m.) iki šios liepos, įvertinus ir pinigų išmokėjimą dėl mirties ar išėjus į pensiją, kaupiančių gyventojų pinigų arba už juos pirkto turto vertė padidėjo 49 proc.
Per tą patį laiką vidutinis darbo užmokestis arba žmonių pajamos, nuo kurių mokamos įmokos į fondus, padidėjo daugiau nei 5 kartus.
Paprastai kalbant, per pastaruosius 20 metų gyventojų atlyginimai auga daug sparčiau nei nuo jų pensijų kaupimui atidėtų pinigų vertė.
Tai reiškia, kad būsimų pensinių išmokų dydis neartėja prie algų dydžio, o šių dydžių santykis tik prastėja.
Vadinasi, bent jau iki šiol kaupimo antroje pakopoje rezultatas vis labiau tolsta nuo kaupimu siekto tikslo. Taigi naujienų portalas tv3.lt pasidomėjo, kodėl taip yra.
Kaltas per greitas atlyginimų augimas?
Paklausta, kodėl pensijų kaupimas neatliepia to tikslo, kuriam buvo sukurtas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pirmiausia nurodė ekonomisto Henry J. Aaron socialinio draudimo paradoksą.
Pagal jį tikėtina, kad tokia pensijų sistema, kaip „Sodros“, gyventojams gali atnešti daugiau naudos, jei realusis darbo užmokesčio augimas ir dirbančiųjų skaičiaus didėjimas lenkia pensijų fondų investicijų grąžą (dabar Lietuvoje taip ir yra, aut. past.).
Ir, kaip tęsia ministerija, priešingai: kai finansų rinkos generuoja didesnę realią grąžą negu realusis darbo užmokesčio augimas ir dirbančiųjų skaičiaus pokytis, naudingiau būtų kliautis pensijų fondų produktais.
Vis dėlto, pasak ministerijos specialistų, tai – statiškas teorinis modelis, kuris neįvertina nuolatinių pokyčių.
„Pastaruosius du dešimtmečius darbo užmokesčiai Lietuvoje augo itin sparčiai, vis dėlto būtų sunku tikėtis, kad panašus augimo tempas išliks ir per ateinančius dešimtmečius“, – įspėja ministerija.
Pasak jos, rengiant Senėjimo ataskaitą bei pensijų sistemos projekcijas Lietuvai, remtasi ilgalaikėmis prielaidomis, kad ilguoju laikotarpiu (2025–2070 m.) darbo užmokesčiai augs 4–5 proc.
Ministerija taip pat primena, kad spartų nominalų darbo užmokesčio augimą Lietuvoje, be kita ko, lėmė ir 2019 m. įgyvendinta mokesčių reforma, kuomet bruto darbo užmokestis dėl darbuotojui perkeltų socialinio draudimo įmokų šoktelėjo trečdaliu.
„Ir priešingai: per tą patį laikotarpį finansų rinkos patyrė ir stiprių sukrėtimų, ir ilgą žemų palūkanų laikotarpį. Darbo užmokesčių augimas tiesiogiai nėra susijęs su situacija finansų rinkose: čia grąžas lemia vertybinių popierių kainų pokyčiai.
Pakeisti dalį dėl senatvės ar negalios prarastų pajamų pirmiausiai skirta socialinio draudimo sistema. Pensijų kaupimo sistemos tikslas yra generuoti papildomas pajamas senatvėje iš alternatyvaus šaltinio“, – aiškino ministerija.
Tačiau, jeigu tikslas būtų tik „papildomos pajamos“, tai jis būtų pasiektas net ir tuo atveju, jeigu visą karjerą kaupiančiam žmogui tebūtų išmokėtas vos 1 euras.
Investicijos išskaidytos po visą pasaulį, dėl to tokia grąža
Pensijų fondus prižiūrintis ir jų grąžą sekantis Lietuvos bankas pastebėjo, kad darbo užmokesčio augimas labai priklauso nuo produktyvumo ir žmogiškųjų išteklių.
„Atsižvelgiant į prognozuojamas ekonomines ir demografines tendencijas, tikėtina, kad ilgainiui Lietuvoje darbo užmokesčio augimas nebebus toks spartus ir priartės prie Europos vidurkio. Ir, tikėtina, bus panašus į pensijų fondų vertės augimą“, – prognozavo Lietuvos bankas.
Pasak jo, Lietuva yra maža ir atvira ekonomika, itin priklausoma nuo užsienio paklausos, žaliavų kainų, užsienio investicijų. Įtakos turi ir geopolitinė padėtis.
Esą, dėl to tiek finansinės krizės, tiek žaliavų ir tiekimo grandinių sutrikimai iš karto atsispindi Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir kapitalo rinkoje. Tai lemia didesnius vertės svyravimus ir yra nepalanku kaupiant lėšas pensijoms.
„Nuo pat pensijų fondų sistemos atsiradimo buvo siekiama diversifikuoti kaupiamą turtą globaliai, kad būtų sumažintas galimas neigiamas poveikis kaupiamam turtui dėl koncentracijos kuriame nors regione“, – aiškino Lietuvos bankas.
Pasak jo, darbo užmokesčio augimas daugiausiai atspindi Lietuvos ekonomikos būklę, produktyvumą, gebėjimą kurti bendrą vidaus produktą Lietuvoje.
Tuo metu pensijų fondų grąža yra tiesiogiai susijusi su padėtimi globaliose finansų rinkose (grąžos dydį lemia akcijų ir obligacijų kainos pokytis įvairiuose pasaulio regionuose).
Per 20 metų 1 euras išaugo trigubai
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos vadovas Tadas Gudaitis skaičiavo, kad iš kaupiančio gyventojo paimtas ir investuotas 1 euras nuo 2004 m. iki šių metų išaugo kone trigubai.
„Darbo užmokesčio augimas dažniausiai yra tiesiogiai susijęs su ekonomikos augimu, infliacija ir produktyvumo didėjimu. Pastaraisiais metais Lietuvos ekonomika augo sparčiai ir tai atspindi vidutinio darbo užmokesčio augimas.
Į mūsų ekonomiką įliejant ES struktūrinių fondų lėšas, darbo užmokestis Lietuvoje sparčiai artėja prie ES vidurkio. Tikėtina, kad tokį tempą ateityje išlaikyti bus sudėtinga, augimas sulėtės, atlyginimai neaugs taip sparčiai, kaip iki šiol“, – komentavo T. Gudaitis.
Jis prognozavo, kad investicinė grąža finansų rinkose ir toliau, tikėtina, išliks 7–10 proc. ribose kiekvienais metais.
„Nuo 2004 m. vidutinis darbo užmokestis augo žymiai sparčiau nei kaupimo pradžioje investuota suma. Tai reiškia, kad, nors PF turto vertė ir didėja, palyginti su pradiniu kapitalu, darbo užmokesčio padidėjimas nuo labai žemo pradinio lygio atrodo įspūdingesnis.
Tuo metu investicijų grąža ne visada tiesiogiai koreliuoja su ekonomikos augimu, ypač trumpuoju laikotarpiu“, – aiškino pašnekovas.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad, sparčiai augant atlyginimams, senatvės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis išliko toks pat (sudaro apie 45 proc.).
Pasak T. Gudaičio, specialistų vertinimu, toks santykis oriam pragyvenimui nėra pakankamas. Senatvės pensija turėtų sudaryti apie 70 proc. buvusių pajamų.
Tai reiškia, kad rytoj į pensiją išeinantis asmuo, kuris dabar gauna vidutinį atlyginimą „į rankas“, galėtų tikėtis apie 1 tūkst. eurų siekiančios pensijos.
„Deja, iš pirmosios pensijų pakopos to užtikrinti neįmanoma, todėl ir reikalingi papildomi senatvės pensijos pajamų šaltiniai (pvz., papildomai sukauptos lėšos antroje ir trečioje pensijų pakopoje).
Reikia atsižvelgti į tai, kad, jeigu pensinis amžius nebūtų pailgintas iki 65 metų, tikėtina, pakeitimo norma būtų dar mažesnė. Tai parodo, kad pajamas sulaukus senatvės lemia ne tik atlyginimo augimas, bet ir kiti veiksniai, kaip demografija, ekonomikos produktyvumas“, – nurodė asociacijos vadovas.
