Dviejų olimpinių medalių laimėtojas bei dukart pasaulio ir kartą Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionas Andrejus Zadneprovskis ruošiasi netikėtam startui – rinkimams į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. 36 metų sportininkas neslepia, kad toks jo žingsnis neretam bus netikėtas, tačiau, kaip jis pats sako, negalįs daugiau pasyviai stebėti politinių žaidimų. Penkiakovininkas treniruotes keičia į rinkimų kampaniją ir vasarį vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose dalyvaus kaip nepriklausomas kandidatas į Vilniaus tarybą.
Interviu naujienų agentūrai ELTA A. Zadneprovskis papasakojo, kodėl stadioną nusprendė iškeisti į posėdžių salę.
– Kodėl stadioną ir laisvą sportinę aprangą nusprendėte iškeisti į griežtą kostiumą posėdžių salėje?
– Gyvenau itin aktyvų gyvenimą, todėl nesiruošiu sėdėti rankų sudėjęs ir baigęs sportininko karjerą. Aš seniai gyvenu Vilniuje, todėl man tikrai yra svarbus šio miesto likimas. Manau, kad miestui jau užteks partinių žaidimų ir kilnojamų rankų pagal komandas bei nuolatinio politikavimo. Tikiu, kad ir vienas žmogus gali būti lauke karys, jeigu jis turi viziją ir tiksliai žino, ką reikia keisti.
– Kokioje srityje norėtumėte dirbti?
– Nelabai save įsivaizduoju kur nors kitur, o ne sporte. Jeigu ilsiuosi, tai tik aktyviai, draugų ratas – taip pat sportininkai. Žinau šios srities didžiausius skaudulius, ir tikrai turiu nemažai idėjų, kaip juos išgydyti, kaip pagerinti sporto aikštynų, baseinų, mokyklų būklę, pritraukti investicijų ir panašiai. Galų gale, kiek galima laukti, kol Vilnius turės pasaulinio lygio standartus atitinkantį stadioną?
– Kokias didžiausias problemas jau dabar galėtumėte įvardinti?
– Pastebėjau, kad politikai dažnai dėl neįgyvendintų projektų teisinasi pinigų stygiumi. Manau, kad ne pinigų kiekyje, o politinės valios nebuvime yra didžiausia problema. Politikai labai mėgsta sveikinti medalius laiminčius sportininkus, bet meilė baigiasi, kai ateina laikas skirti pinigus sportininkų tinkamam pasiruošimui būsimiems startams. Jeigu taip bus ir toliau, sportininkai vietoj medalių ant kaklo nešios riestainių skyles... Paprasta statistika: lyginant su 2008 metais Lietuvos olimpinis komitetas šiemet gavo perpus mažesnį finansavimą.
Apmaudu, kad tokios sritys kaip sportas, kultūra nukišamos į būsimų darbų sąrašo pabaigą kaip antraeilis, trečiaeilis dalykas. Mano nuomone, būtent turiningas laisvalaikis gali vaikus apsaugoti nuo tuščio slankiojimo gatvėmis ir sumažinti nusikalstamumą. Tikiu, kad sveikam kūne bus ir sveika siela.
– Nors sakote, kad ir vienas lauke gali būti karys, tačiau teks juk ieškoti bendraminčių...
– Esu linkęs sukti nuo centro į dešinę (juokiasi).
– Ar galvojate pasitraukti iš profesionalaus sporto? Ar ruošiatės dirbti treneriu?
– Sportui atidaviau didžiąją gyvenimo ir laiko dalį, dabar pabandysiu realizuoti save kitose srityse. Jeigu pavyks patekti į Vilniaus tarybą, tai, kaip minėjau, nuo sporto reikalų tikrai neatsiribosiu. Jeigu kada likimas duos galimybę dirbti treneriu – pagalvosiu ir apie tai.
– Kokios Jūsų kaip sportininko savybės turėtų padėti politiko karjeroje?
– Šiuolaikinė penkiakovė – penkių visiškai skirtingų sporto šakų kombinacija: tenka šaudyti, fechtuotis, plaukti, joti ir bėgti. Todėl sportininkai turi būti atsakingi, užsispyrę ir viską padaryti iki galo. Taip pat pasižymėti jėga, ištverme, greita reakcija ir mokėjimu susikaupti. Manau, kad tokios savybės reikalingos ir politikui. Nors jėgą būčiau linkęs pakeisti į diplomatiją ir diskusiją.
– Ačiū už pokalbį.
