Druskininkų pašonėje įsikūrusį sovietinių skulptūrų parką viena užsienio kelionių kompanija įtraukė į ekscentriškiausių pasaulio muziejų dešimtuką. Tačiau Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas tuo visiškai nesidžiaugia. Atvirkščiai – piktinasi. „Man nesvarbu, kas ir kaip mano parką vertina, į kokius dešimtukus įtraukia. Svarbiausia, kad Grūto parkas – vienintelis toks pasaulyje“, – „Vakaro žinioms“ sakė V.Malinauskas.
Verslininkas iš Dzūkijos V. Malinauskas išgarsėjo ir grybų bei sraigių prekyba, ir vienintelio pasaulyje sovietinių skulptūrų parko įkūrimu, ir privataus zoologijos sodo puoselėjimu, ir daugybe kitų unikalių pomėgių – brangiai kainuojančių, bet suteikiančių sielai palaimą, kuri neįperkama už didžiausius pinigus.
Ponas Viliumas – nenuobodus pašnekovas. Galintis ir rimtai dėstyti savo gyvenimo tiesas, ir į humorą lengvai pasinerti. Milijonierius, bet jei tikėsime, ką sako, nesiraunantis plaukų dėl ilgesnio lito. Tačiau be darbo negalintis ištverti nė minutės.
- Grybų karalius, Grūto parko įkūrėjas, Metų žmogus, alternatyvios Nobelio premijos laureatas - toli gražu ne visi jūsų per porą pastarųjų dešimtmečių pelnyti titulai. Kuris iš jų – pats maloniausias, tiksliausiai atspindintis jūsų veiklą, charakterį, pomėgius?
- Tie, kuriuos išvardijot – jau pabodę. Man naujasis mano vardas labai patinka. Pelkinis Malinauskas! Vis dažniau išgirstu mane taip vadinant. Turbūt taip buvau „pakrikštytas“ todėl, kad atvažiavau į pelkę Grūte ir prikėliau ją naujam gyvenimui.
- Iš tiesų gimėte ir augote Suvalkijoje, darbuotis nusibeldėte į Žemaitiją, o tikrąją laimę suradote Dzūkijoje. Toks jūsų gyvenimo maršrutas buvo atsitiktinis ar iš anksto apgalvotas, mintyse nugludintas?
- Nieko pas mane nebūna iš anksto apgalvoto – viskas įvyksta spontaniškai. Pradėjęs dirbti Marijampolėje užpykdžiau pirmąjį partijos sekretorių, kad negražiai kabineto duris uždariau; spjoviau į jo ambicijas, susikroviau mantą ir įsikūriau Radviliškio rajono kolūkyje. Zootechniku dirbau, paskui - kolūkio pirmininku. Einant tokias pareigas teko bendrauti su tuomečiu Lietuvos partijos sekretoriumi Griškevičiumi. Ir su juo neradau bendros kalbos. Vienądien sau pasižadėjau: viskas velniop, lendu į Dzūkijos pelkę ir ramiai sau gyvensiu.
- Kuo patraukė šis kraštas? Juk pelkių pilna ne vien čia. Galbūt dzūkai labai geri ir dosnūs žmonės – tai ne šykštuoliai suvalkiečiai ar tinginiai žemaičiai?
- Suvalkiečiai, sutinku, beveik visi „svolačiai“, o Radviliškio kraštas, mano įsitikinimu, Aukštaitijai priklauso – ne Žemaitijai. Net pats nežinau, kodėl Dzūkiją pasirinkau. Spontaniškai išėjo. (Juokiasi.)
- Įsikūrėte, ir greitai iš pelkyno gimė reto grožio gamtos kampelis.
- Jei, žmogus, darai – ir padarai. Negali visą laiką gulėti. O kai aplinką apsitvarkiau, ėmiausi verslo. Pradėjau supirkinėti ir eksportuoti grybus, vėliau – ir sraiges. Visko, žinoma, buvo. Bet kai yra ūpas dirbti, negali nesisekti. O kai sekasi – ir dirbti norisi.
- Kurių galų šalia sėkmingo verslo prireikė sovietinių skulptūrų ekspozicijos?
- Irgi spontaniškai ši idėja gimė. Vienoje Vilniaus metalo gamyklų pamatęs riogsančias Stalino, Lenino ir kitų veikėjų skulptūras pamaniau – kodėl nesuvilkus jų į vieną vietą? Į šitą savo užgaidą investavau nemažai, bet nesigailiu. Toks „prietranka“ kaip aš, uždirbantis truputį daugiau negu jam reikia, turi ką nors palikti po savęs. Paliksiu Grūto skulptūrų parką. Juk toks - vienintelis pasaulyje! Net alternatyvią Nobelio premiją už tai Amerikoje atsiėmiau! Tiksliau – diplomą. Pinigų nedavė. Bet man jų ir nereikia – savo turiu.
- Ir, ko gero, nemažai turite. Antraip ir zoologijos sodo nebūtumėte „spontaniškai“ užsigeidęs?
- Šitas malonumas man irgi daug kainuoja. Jau šimtus tūkstančių litų sukišau! Ir dar kišu. 142 pavadinimų gyvieji eksponatai dabar jame gyvena. Jau susitariau ir dėl rudosios meškos – šitą žvėrį iš Estijos tuoj parsivešiu. Gardą jau pastatėme. Kaina, tiesa, galutinai dar nesuderėta.
- Kokia iš skulptūrų parko ar zoologijos sodo nauda, jei investicijos gerokai viršija pajamas? Geriau vaikams ir anūkams didesnį palikimą užrašytumėte.
- Tegu patys užsidirba. (Surimtėja.) Man irgi niekas nieko nedavė. Šių dienų jaunimas tokių tėvų ir senelių nesuprastų? Tai čia jų – ne mūsų – problema. (Po šių pono Viliumo žodžių namiškiai pakuždėjo, kad tėtis ir diedukas ne toks šykštuolis, koks dedasi esantis.)
- Pirmas įspūdis bendraujant su jumis – esate labai griežtas, nepalenkiamo charakterio, kategorišką nuomonę turintis verslininkas. Gal irgi tik įvaizdis? Gal su artimaisiais esate visai kitoks?
- To žmonos reikėtų klausti. Spėju – nepasakytų, kad esu aukselis. Manau, esu vidutiniokas. Vis dėlto jei mudu kartu tiek metų, gal ir su manimi gyventi galima. (Juokiasi.)
- Ar iškart, negalvojęs, pasakytumėte savo vestuvių datą? Ir kada žmonos gimtadienis?
- Tokių dalykų vyrui užmiršt negalima. 2013 metų kovo 31 dieną švęsime auksines vestuves; o Birutės gimtadieniai – vasario 17 dieną ir liepos 17 dieną.
- ???
- Ji mane apgavo. Iš tikrųjų Birutė gimusi vasario 17 dieną, o dokumentuose – kitų metų liepos 17. Per vėlai tą sužinojau – tokios senos nebūčiau ėmęs! Tais laikais kraitelius pradėjo dalyti, labai jo norėdami tėvai dukrą ėmė ir pajaunino. (Kvatoja.)
- Ką jums reiškia šeima?
- Tai – šventas dalykas. Šeima – žmogaus gyvenimo pagrindas. Jei šeimoje gerai, viskas, kad ir ko imtumeisi, irgi puikiai klojasi.
- Taigi jūsų gyvenimo ir veiklos sėkmės receptas yra...
- Viena iš šio recepto sudedamųjų dalių, kaip minėjau, – šauni šeima. Kita – darbas. Yra toks posakis – kvailys darbą, o darbas – kvailį... myli... Nebūčiau kvailas – kiek per gyvenimą uždirbau milijonų, pakaktų ir gerai vilai Kretoje, ir visiems kitiems malonumams. Ne tik man – ir mano vaikams bei anūkams. Bet, užuot vartęsis paplūdimyje nieko neveikdamas, „ariu“. Verslauju, kitais sau maloniais pomėgiais užsiimu. Turiu 30 bičių avilių, darbo prie jų, ypač vasarą – per akis. Jei ne žvejyba Norvegijoje ar Ispanijoje, nieko gražesnio gyvenime taip ir nebūčiau matęs... Bet didelio poreikio tam ir nėra. Būtų blogiausia, „išblūsčiau“, jei staiga pajusčiau, kad neturiu kuo užsiimti. Tokie be darbo negalintys nusėdėti žmonės kaip aš - sutinku, yra nesveiki. Bet vaistų nuo šitos ligos, deja, nėra.
- O pinigų troškulio diagnozė, būdinga dažnam milijonieriui, jūsų nekankina?
- Tokia liga gyvenime nesirgau. Niekada negraužiau savęs, kodėl turiu tiek, o ne daugiau. Kuo aviu, kuo esu apsirengęs, tas ir gerai. Einu į parduotuvę tik tada, kai ko prireikia, o ne „mažu ką rasiu“.
- Kitaip tariant, nelengvai uždirbtų pinigų vėjais nešvaistote, pasakomis apie turtus nešančius aitvarus netikite?
- Pliurpalai tie aitvarai! Sąžiningas darbas turtus sukrauna. Tiktai. Nes ką nesąžiningai sukaupsi, labai greitai ir prarasi.
DOSJĖ
Amžius: 67 metai
Šeima: žmona Birutė, vaikai Ričardas, Rolanda ir Birutė
Karjera: nuo zootechniko iki milijonieriaus verslininko
Titulai: 2000 m. Širdžių šventėje išrinktas Metų žmogumi, alternatyvios Nobelio premijos laureatas, Radviliškio rajono Palonų kaimo garbės pilietis
Pomėgiai: bitininkystė („bitės gelia, bet sveika“), žvejyba (didžiausias laimikis – 114 kg šamas!)
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
