Vaikų plokščiapadystė gąsdina ne vieną mamą. Ir kaip gali būti kitaip, jei net šios srities specialistai nesutaria, kada ir kaip ją reikėtų gydyti.
Konsultuoja vaikų ortopedas traumotologas mokslų daktaras Regimantas Jonas Žitkauskas
Plokščiapadžiai – iki trejų
Visi vaikai gimsta pilnapadžiai, jų pėdutės atrodo putlutės, nes turi didelį riebalinį sluoksnį. Tik pradėjęs pirmus žingsnius žengti vaikas iki maždaug trejų metų ir bus toks, nes jo pėdutė vis dar turi tą riebalinį sluoksnį. Tokia pėdutės forma vadinama fiziologine plokščiapadyste. Augdamas vaikas daug bėgioja ir pėdų riebaliukai pradeda nykti. Pėda pradeda virsti į vidinę kojų pusę. Tokiu atveju plokščią pėdą labiau lems laisvi pėdų raiščiai. Kai kurie gydytojai tai vadina šleiva į vidų pėda, nors geriau būtų vadinti pavirtusia į vidų pėda (vok. „knickfuss“). Tai taip pat plokščiapadystė. Tėveliai gali atlikti „eksperimentą“: kai vaikas pasistiebia, įtempia raumenukus, pėdutės forma tampa graži. Bet kai nusileidžia ant žemės visa pėda, ji ir vėl pavirsta į vidinę kojų pusę. Retai, bet jei pėda pasistiebus neišsilenkia, reikia papildomų rentgenologinių tyrimų, ar nėra įgimtos plokščiapadystės, kai būna kaulų trūkumų (lot. „talus verticalis“). Reikėtų susirūpinti ir tada, jeigu penkiamečio pėda visiškai neišlenkta. Taisyklinga graži pėdutė dažniausiai formuojasi vaikams maždaug iki 10 m, bet tobulėja ir vėliau, kol jie auga. Vaikai jau nuo pirmo žingsnio žino, kaip ją „gydyti“. Jie paprastai iki ketverių metų, kol atsisėda prie kompiuterio ar televizoriaus ar ima žaisti „Lego“, būna labai aktyvūs: laksto, šokinėja, laipo, tupia, atsistoja ir taip stiprina pėdučių raumenis.
„Balerūnas“. Ar išsigąsti?
Dauguma tik pradėję vaikščioti eina puspirščiais. Tada mamytės išsigąsta, ar tai ne liga. Dažniausiai vaikai taip treniruoja savo pėdutę: jie eina puspirščiais, nes vertikali stovėsena ir bandymai vaikščioti jiems kelia įtampą. Vėliau jie taip daro, nes įdomiau. Vis dėlto taip gali elgtis ir vaikučiai, turintys rimtų neurologinių bėdų. Jie eina puspirščiais, nes negali iki galo nusileisti ant kulniuko. Ar vaikščiojimas puspirščiais yra ligos požymis, mamytės gali patikrinti ir pačios: geriausiai ryte suimkite vaiko pėdutę ranka ir lenkite aukštyn. Jei ji per čiurną išsilenkia daugiau nei 90 laipsnių kampu, tada viskas gerai. Vaikas sveikas. Priešingu atveju nedelsiant reikėtų kreiptis į ortopedus, neurologus. Nelanksčios vaiko pėdutės gali rodyti neurologinę ligą – vaikų cerebrinio paralyžiaus spastinę formą, kai tam tikros raumenų grupės yra labai įsitempusios. Tada gydytojai skiria gydymą masažais, mankštomis, ortopedine avalyne, naktinėmis plastikinėmis longetėmis.
Su batukais ar be jų?
Įprastu atveju, kad vaikai galėtų treniruoti pėdą, geriausia jiems leisti bėgioti basiems, tačiau kartais senesnės kartos gydytojai skiria kietus ortopedinius batukus. Deja, bet jie gali pakenkti pėdutei. Amerikoje ir Vokietijoje dar prieš dvidešimt metų atlikti tyrimai parodė, kad geriau pėdos vystėsi tų vaikučių, kurie bėgiojo basi, negu tų, kurių pėda buvo „įmūryta“ į kietą ortopedinį batą. Pėdos juose negalėjo judėti, raumenukai aptingo ir nesivystė. Batukuose pėdutė įgaudavo taisyklingą formą, bet ištraukta dar labiau „išteždavo“, nes raumenys likdavo silpni. Ir plokščiapadytė, deja, būdavo dar didesnė. Todėl jau 20–30 m. vokiečių ortopedai siūlo vaikams stiprinti savo plokščias pėdas aktyviai judant kaip tik basiems: kuo daugiau šokinėti, bėgioti, laipioti ir t. t. Tuo tikslu net buvo sukurtos kojinaitės su guminiu paduku, kad vaikutis bėgiodamas nepaslystų ir nepatirtų traumos. Nors gydytojų nuomonė dėl ortopedinių batukų išsiskiria, mano patarimas būtų toks: būtų šaunu, jei 1–2 m. vaikučiai galėtų kuo daugiau bėgioti basomis, visa pėda pajusti žemės paviršių bei mokytųsi išlaikyti pusiausvyrą be batukų. Aišku, geriau, kai jie basi bėgioja per smėliuką ar pievą, tačiau žiemą tai neįmanoma. Tad tegu basi bėgioja po namus. Kai kurie gydytojai sako, kad lygios grindys netreniruoja pėdučių, todėl siūlo namie avėti šlepetes kietais padais. Aš jiems nepritarčiau. Juk vaikai, ypač iki ketverių metų, nevaikšto kaip suaugęs žmogus, ramiai, jie nenustygsta vietoje: lipa, griūna, vėl lipa ir griūna, stojasi ir tupia ir taip stiprina bei „gydo“ savo pėdutes.
Vidpadžiai gelbsti nuo skausmo
Plokščiapadystė nėra vien grožio bėda, ji sukelia kojų skausmus. Tokio vaiko tėveliams, nuėjus ilgesnį atstumą, neretai tenka išgirsti: „Aš pavargau, man skauda kojas.“ Šešiamečiui, turinčiam plokščiapadystę, jau gali būti skiriami ortopediniai batų įdėkliukai, vadinamieji vidpadžiai, kurių užduotis – paguldyti pėdą į taisyklingą padėtį ir pašalinti skausmus. Jie raumenų nestiprina, pėdos formos nekeičia, tik taisyklingai padalija pėdos ir čiurnos sąnario krūvį. Su vidpadžiais vaiko kojos einant nevargsta, jų neskauda, tad gali toliau eiti, ilgiau bėgioti ir taip stiprinti pėdos raumenis. Vis dėlto namie jų dėti į šlepetes tikrai nereikia, nes šokinėjančio, tupinėjančio vaiko kojos nepavargsta ir neskauda. Kad mamytėms būtų ramiau, vidpadžiai gali būti „išrašomi“ net trimečiams. Galbūt einant į lauką jie nepakenks, bet būnant patalpose jų tikrai nereikia. Nuolat avint jie gali pakenkti sveikoms pėdutėms, kurios negali laisvai vystytis – dirbtinai prilaikant pėdų raumenys tinginiauja.
Ir 10 metų – ne riba
Pėdos formuojamos aktyviai judant.Tai gali būti speciali gydomoji mankšta. Yra net tam tikri pratimai: kojų pirštais surinkti įvairių spalvų pieštukus, kaladėles, smulkius žaisliukus, yra specialių cilindriukų ir kamuoliukų su „rageliais“, kuriuos ridenant pėdoje aktyvinami tam tikri jos taškai, o raumenys ima susitraukinėti ir stiprėti. Neretai mamos per daug tikisi iš gydomųjų masažų ir mankštų poliklinikoje. Jos yra labiau mokomosios ir duos rezultatą tik tuomet, jei bus atliekamos kiekvieną dieną. Manau, bėgiojimas, laipiojimas, šokinėjimas nuo ryto iki vakaro basomis gali būti geresnė mankšta, nei 5 min. pavaikščiojimas kulniuku, puspiršiais, pėdų šoniukais ir t. t. gydomosios mankštos kabinete. Vaikai mėgsta šokinėti ant lovų, sofų, bet tai nestiprina pėdų raumenis. Batutas taip pat nėra tinkama priemonė, nes dirba batuto spyruoklės, o ne vaikučio kojos. Labiau tiks važinėjimas dviračiu aukštai pakelta sėdyne, kai apatinį pedalo tašką vaikas sieks puspirščiais, įvairūs judrūs žaidimai: tenisas, badmentonas, galima paprasčiausiai žaisti kamuoliu ir t. t. Tiks įvairūs šokių būreliai, krepšinio treniruotės – tai, kas vaikui labiau prie širdies. Jau 5 m. krepšinio gerbėjui galite nupirkti žaislinį krepšinio kamuolį ir lanką, pakabinti šiek tiek žemiau, tegu žaidžia. Vienas mano plokščiapadis pacientas buvo 14 m., kai pradėjo lankyti krepšinio treniruotes. Jis daug treniravosi ir per dvejus metus jo plokščios pėdos tapo sveikut sveikutėlės.
Pagyti sunkiau
Vis dėlto kai kuriais atvejais vaikui turėti sveiką gražią pėdutę būna sunkiau. Tokiais atvejais, kai mamytė ar tėvelis yra pilnapadžiai, tai vaikas iš jų gali paveldėti laisvesnius raiščius. Tokiam vaikui, norinčiam turėti sveikas pėdutes, prireiks padėti daugiau pastangų, negu tam, kurio tėvai turėjo sveikas pėdas. Taip pat ir flegmatikui vaikui, kuris labiau mėgsta dėlioti dėliones ar skaityti knygutes, prireiks daugiau laiko, kol suformuos sveiką pėdutę, nei vaikui cholerikui, kuris yra aktyvus ir mėgsta daugiau pabėgioti, padūkti. Taip pat nemažai įtakos turi vaiko svoris. Bus daug sunkiau pakelti nuo žemės pėdutes tam vaikui, kurio svoris didesnis, negu tam, kuris yra lieknas it šiaudelis.
Su „kalniuku“ ar be jo?
Pirkdami batukus atkreipkite dėmesį į tris svarbiausius dalykus. Pirmas – kad padas būtų lankstus. Aišku, žieminiams batukams ši taisyklė negalioja, nes jų padas per storas, kad būtų lankstus. Antras – turi būti kietas užkulnis, kad vaikas batukų nenuklaipytų. Trečias – kad būtų pakankamai vietos pirštukams, kurie galėtų augti tiesūs, o ne sulenkti. O dėl išlinkimo, tokio „kalniuko“, batukų viduje, nesukite sau galvos. Kartais mamos nuperka su išlinkimu, tačiau paspaustas pirštu jis išnyksta. Juokauju, kad šis variantas galbūt ir geriausias. Mat jei išlinkimas batuko viduje bus kietas, tai jūsų sveikas vaikas, turintis fiziologinę plokščiapadystę, jų paprasčiausiai neavės – bus nepatogu. Jei to išlinkimo nebus, mamai gali būti neramu. Kai jis yra, bet jo lyg ir nėra, tai visiems gerai – vaikui patogu ir mama jaučiasi rami. Ir dėvėti batukai, kurie avėti kito vaiko vieną du mėnesius, pėdutei neturėtų pakenkti, nors naujais batukais prekiaujantys pardavėjai gali tvirtinti priešingai. Kartojau ir kartosiu: ne pėdos įgauna batukų formą, o šie prisitaiko prie jų.
Plika akimi diagnozuoti geriau
Dabar galima kompiuteriu nustatyti, ar jūsų vaiko pėdutė plokščia. Reikia užlipti ant tam tikro prietaiso, davikliai parodo, kokiam kvadratiniam milimetrui koks krūvis tenka. Ar didesnis krūvis tenka puspirščiam, ar kulnui, ar visai pėdai vienodai. Minusas toks, kad šis aparatas neparodo, kaip aukštai išlinkęs pėdutės skliautas. Mat ir per daug išlenkta pėda yra netaisyklinga ir skauda vaikštant. Todėl visada geriau pasirodyti ortopedui, kuris įvertins jūsų vaiko pėdą.