Įdomiausia tai, kad Trešnių gatvėje gyvenanti moteris iš visų vaismedžių labiausiai mėgsta trešnes. Prie namų sukaupta nemaža šių medelių kolekcija. „Jei tik kur nors sužinau apie naują, vertą dėmesio veislę, būtinai turiu ją įsigyti. Ne visada lengva tai padaryti, bet kai turi draugų sodininkų ir kitose šalyse, pavyksta. Štai auga ukrainietiška ‘Liubava’. Kol kas jos rausvų uogų neteko daug valgyti, bet tų, kurias ragavome skonis nenuvylė“, – rodydama gausiai žydintį medelį pasakojo sodininkė. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad gausiai dera tik horizontalios šakos, tad formuojant vainiką, reikia palikti kuo mažiau stačiai augančių šakų. Jei kuri nors vis tiek šauna į viršų, pavasarį ant jos galima pakabinti akmenuką ir taip palenkti ją. Tada nori nenori ji bus priversta augti taip, kaip pageidauja žmogus.
Pjauna viršūnę ir skina uogas
Saldžiomis trešnėmis Danutė svečius vaišina bet kuriuo metų laiku: šviežiomis – nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pradžios, o šaldytomis – rudenį, žiemą ir pavasarį. Beje, šaldytos trešnės mažai kuo skiraisi nuo šviežių – jos tokios pat saldžios. „Daug kas teiraujasi, kaip sunokusias uogas pavyksta apginti nuo paukščių. Atsakymas paprastas: užtenka paukščiams ir mums. Kažkada žemė prie namo, kur auga didelės aukštos trešnės, buvo medelynas. Dalis medelių liko neparduota ir tapo sodo dalimi, – pasakojo pašnekovė. – Ne vienam rūpi išsiaiškinti, kaip trešnes nuskiname. Ogi labai paprastai – nupjauname viršūnę ir skiname.“
Po kelerių metų ji ketina vaišinti svečius šviežiomis ypatingų raudonųjų serbentų uogomis. „Kai sužinojau, kad olandai sukūrė raudonųjų serbentų veislę ‘Roodneus’, kurių uogas nulinėje temperatūroje galima išlaikyti iki Naujųjų metų, nusprendžiau įsigyti tą serbentą ir įsitikinti, ar tai tiesa“, – sakė sodininkė, nuolat ieškanti naujų veislių augalų.
Koks taškelis, tokia ir uoga
Pasak D.Manarkienės, dėl to, kad nupjaunama dalis trešnių viršūnėse esančių šakų, nereikia nei piktintis, nei stebėtis, nes tinkamiausias metas genėti kaulavaisių medelius yra liepos mėnuo – derėjimo metu ar tuoj po jo. Nupjovus viršūnę, augalas tampa žemesnis. Jai tai paranku ir todėl, kad jauni viršutinių šakų ūgliai panaudojami dauginimui. Pasak sodininkės, iš tokių motininių medžių padaugintos ir užaugintos trešnės ima derėti jau antrais trečiais metais, o ne ketvirtais, kaip rašoma sodininkystės žinynuose. Mielai besidalijanti profesinėmis paslaptimis D.Manarkienė paaiškino, kaip sužinoti, kokios spalvos uogos noks ant perkamo sodinuko, kai jis užaugs. „Kai ima skleistis trešnių lapeliai, atidžiai pažiūrėkite, kokios spalvos taškeliai ten, kur baigiasi kotelis ir pasideda lapas. Jei jis ryškiai raudonas, vadinasi, perkate raudonas uogas vedančią trešnę, o jei tie taškeliai – žalsvai gelsvi, uogos bus geltonos, jei rausvi – rožinės.
Svarbu, kad augtų
Danutė negali atsispirti ir persikams bei abrikosams. Jų veisles ji renkasi taip pat ne bet kokias, o atsparias šalčiams, tokias, kurios gali augti atšiauriame mūsų klimate. „Persikai ir abrikosai – ne mūsų kraštų paukščiai. Todėl visada patariu juos pasisodinti užuovėjoje, pietinėje sklypo pusėje. Šiems augalams reikia trąšios ir pralaidžios žemės, jie nemėgsta aukšto gruntinio vandens. Persikai dera ant jaunų ūglių, todėl genėti reikia kasmet ir ne bet kaip“, – perspėjo Danutė. Iš Dzūkijos kilusi linksmo būdo moteris prisipažino, kad atvykusieji pas ją pirkti sodinukų visada turi atlikti išpažintį. Ir tik sužinojusi, iš kurio krašto atvažiavo pirkėjas, kokioje žemėje ir kurioje vietoje jis ketina auginti vaismedžius ar uogakrūmius, sodininkė taria lemiamą žodį, ir pirkėjai gali iš jos kiemo vežtis norimą augalą arba turi rinktis kurį nors kitą. Mat Danutei svarbu ne tik parduoti, bet ir išaiškinti pirkėjui, kaip auginti ir prižiūrėti nusipirktą augalą. Todėl gyvenantiesiems Vilniaus krašte ji rekomenduoja auginti ‘Severnyj triumf’ veislės abrikosus, kurie pakelia net 35 laipsnius šalčio. Rusijoje ši veislė labai populiari.
Madų karuselė
Ketinančiuosius auginti desertinių veislių obelis, pavyzdžiui, ‘Šampion’, D.Manarkienė perspėja, kad po pirmos gilesnės žiemos vaismedis iššals. „Sodininkystėje, kaip ir kitose gyvenimo srityse, vienas madas, keičia kitos. Buvo metas, kai visiems reikėjo skanius saldžiarūgščius vaisius vedančių obelaičių, vėliau prasidėjo žemaūgių vaismedžių mada. Dabar populiarios antaninės obelaitės. Žmonės teiraujasi sodinukų, iš kurių užaugtų didelės obelys, tokios, kokios auga senuosiuose soduose“, – sakė pašnekovė. Tokie norai jos nestebina, nes sodybose yra vietos, tad kodėl gi nepasodinus medžio, kurio šešėlyje prie stalo galėtų susėsti visa šeima.
Sau ir anūkams
Jei sklypas nedidelis, aišku, kad geriau pasisodinti kelis žemaūgius, o ne vieną sėklinį vaismedį. Danutė pataria išsiaiškinti, koks medelio poskiepis. Jei poskiepis B118 ar B396, medeliai bus vidutinio augumo, o jų šaknų sistema – pakankamai tvirta. Jos nepus net drėgnesnėje dirvoje, medelių neapniks vėžys. „Man ypač patinka B118 poskiepis, nes į jį įskiepytų medelių šaknys ne tik kuokštinės, kaip kitų žemaūgių veislių, bet ir skeletinės. Medeliams kuolų reikia, kol jie maži“, – aiškino sodininkė. Ji sakė, kad įskiepytos į B118 poskiepį obelaitės pradeda derėti jau antrais augimo metais. „Nepatariu auginti žemaūgių medelių su M9 poskiepiu, nes jiems reikia ypatingos priežiūros, – pabrėžė moteris. – Visada žmonėms primenu, kad žemaūgės obelys bus trumpaamžės. Po 20 metų, jei tinkamai prižiūrimos – po 30, jas reikės keisti kitomis. Taigi, jei yra vietos, pasisodinkite nors vieną sėklinę obelį, kuria galės džiaugtis ir jūsų anūkai.“
Buvo tik pomėgis
Sužinojęs, kad Danutė ne diplomuota agronomė, o fizikė, ne vienas nustemba. „Keistas tas gyvenimas. Baigiau fiziką, o mokykloje ne vienus metus dėsčiau gamtos mokslus, biologiją. Sodininkystė buvo tik hobis, bet ilgainiui tapo pagrindiniu užsiėmimu“, – tikina nedidukė energija trykštanti moteris. „Dar vaikas buvau, o močiutė sakydavo, kad galiu pagalį įkišti žemėn ir jis sužaliuos. Ji buvo žolininkė, žinojo, kaip ir kokiomis žolėmis gintis nuo įvairiausių negalavimų. Močiutės gėlių darželis visoje Stakliškių apylinkėje buvo pats gražiausiais. Turbūt iš jos ir paveldėjau žalią ranką“, – spėjo pašnekovė. Paklausta, ar sodindama augalus paiso Mėnulių fazių, atsakė, kad ne visada tai pavyksta, nes darbų begalė. Jei tenka per pilnatį genėti, kai augalo indai pilni vandens, ji patarė būtinai užtept žaizdas. O ravėti verta per delčią, nes tada piktžolės ne taip greitai atželia.
Danutės Manarkienės patarimai sodinantiesiems medelius
Kaulavaisių medeliai geriau prigyja pavasarį, tačiau juos reikia ne įkišti į žemę, o rūpestingai pasodinti.
Prieš sodindami vaismedžius ar kitus augalus, reikia išsiaiškinti, koks dirvožemis. Jei sklype auga daug rūgštynių, dirvinių kežių, dirvą teks kalkinti. Jei jos pH 4–5, tai į arą reikia išberti apie 30– 50 kg kalkių ar kreidos, galima berti ir dolomito miltus. Perkaskite ar perarkite nukalkintą žemę. Nerekomenduojama vienu metu ir kalkinti, ir tręšti. Jei nekalkinsite, ypač daug bus problemų augindami kaulavaisius.
Jei auga garstukai, balandos, šalpusniai, vadinasi, dirvos rūgštingumas vaismedžiams tinkamas.
Sodinant kriaušes, reikia kalkinti tik tuos dirvožemius, kurių pH 4,1–5.
Obelims optimalus dirvos pH 5–6, bet jos auga ir rūgštesniuose dirvožemiuose.
Vyšnioms ir trešnėms reikia silpnai rūgščios arba neutralios dirvos, kurios pH 5,5–7.
Slyvoms tinkamiausia neutrali dirva, kurios pH 6,5–7,2.
Avietėms tinka silpnai rūgšti dirva, kurios pH 5,5–6, nes šarminėje dirvoje sutrinka geležies ir kitų elementų pasisavinimas.
Šilauogėms optimalus dirvos pH 4,3–4,8.
Labiausiai vargsta, galiausiai ir žūva į užmirkstančią dirvą pasodintos trešnės, kriaušės, abrikosai, persikai ir slyvos.
Drėgnai dirvai pakančiausios obelys, bet jos ima sirgti vėžiu. Drėgnai augdami sodinukai dažniausiai iššąla, juos labiau puola ligos.
Obelys ir kriaušės sodinamos sekliau, neužkasant skiepijimo vietos. Poskiepio dalis turi būti virš žemės 5–10 cm.
Trešnės, vyšnios, slyvos, persikai ir abrikosai sodinami iki skiepo vietos ar net centimetru kitu giliau, kad įskiepio ir poskiepio suaugimo vietos nesimatytų.
Pavasarį pasodintus medelius gali tekti kas 7–10 dienų papildomai kelis kartus palieti. Tačiau jokiu būdu nelaistykite kasdien, nes gali pradėti pūti šaknys.
Pasodintą medelį reikia pririšti prie kuolelio. To nepadarius vaismedį nuolat blaškys vėjas, todėl trūkinės jo naujai leidžiamos šaknelės, kuriomis jis stengsis įsikabinti į žemę.
Jaunų medelių pomedžių neapleiskite piktžolėmis, nes vaismedis turės su jomis nuolat konkuruoti dėl maisto. Vaismedžiams ypač pavojingi varpučiai. Jų šaknys išskiria nuodingas medžiagas, kurios stabdo medelių augimą.
Pasodintų vaismedžių pomedžius mulčiuokite nupjauta žole. Ji neleidžia išgaruoti drėgmei ir augti piktžolėms.
Tinkamiausios auginti Lietuvoje veisles galima rasti Nacionaliniame augalų veislių 2013 m. sąraše, kurį patvirtino Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Be oficialiai patvirtintų veislių, Lietuvoje patikimai auga sodo augalai, kilę Šiaurės ir Rytų Europos, Kanados, t. y. iš šaltesnių teritorijų. Todėl be baimės galima sodinti latviškas obelaites, pavyzdžiui, ‘Agra’, ‘Majoru saldais’, ‘Korta’. Atsparūs šalčiams ir latviški persikai ‘Maira’, ‘Viktors’, abrikosai ‘Dzintars’, Daiga’, jau minėtieji rusiški abrikosai ‘Severnyj Triumf’.
Labai gausus ir originalus yra Rusijoje ir Ukrainoje išvestų sodo augalų asortimentas, bet kol naujovės pasiekia Lietuvą, praeina nemažai laiko. Reikia nepamiršti, kad bet kokia veislė, kol neištiriama ir neišbandoma mūsų krašte, ji nedauginama.
