Sakoma, kad svita suvaidina karalių. Tuomet Lietuvos teatras galėtų būti „apkaltintas“, kad suvaidina Beną Šarką. Savo kūryba išsiskiriantis menininkas dažnai mistifikuojamas, aplink jį kuriama kažkokia paslapties aura, beje, dažniausiai labai paprastais būdais, pavyzdžiui, tylint. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti apie jo kūrybą pasirodžiusias publikacijas. Tad ir pokalbį pradėjau (o vėliau supratau, kad geriau bus likti tik klausytoja) nuo klausimo, ar negaila, kad (tikriausiai) niekas neparašys ir apie naujausią kūrinį „Vabi Sabi Vasabi“?
Benas Šarka: Vadinasi, taip ir turi būti. Tikėtis, norėti, laukti, - tai atima mintis. Yra tylūs dalykai, yra žmonių, kurie daro dirbinius iš medžio, bet tyli, niekam nerodo. Vadinti tai galima kaip nori: jo laime, nelaime, liga, depresija... Jis kažkur pasislėpęs sėdi, skaptuoja, kitas ateis, pasakys, kad gražu, kad reiktų parodyti, o jam - nesvarbu, nereikia. (S. I: Vadinasi, svarbiausia - kūrybos procesas?) Aš net nežinau, kas...
Žmonės šiais laikais labai mėgsta viską sudėti į muziejus, viską, kas, jų nuomone, nyksta. Čiabuviai (kad ir Amerikos indėnai) gali ateiti į muziejų, rasti jame savo pavogtą kaukę ir čia pat prie jos pradėti melstis. O aplinka visa dirbtinė, stiklai... Ir visur vyksta tas pats, pavyzdžiui, Sibire. Nors daugelyje kultūrų tai yra tabu - išnešti iš savos aplinkos daiktą, kad ir kokį būgnelį, nes jis tarp tų stiklų atrodys jau visai kitaip, praras savo gyvybę, - bet niekam tai nerūpi, niekas net neklausia.
Žmogaus pažinimas yra regimybė. Kad ir interviu... Visa tai skirta tam, kad informaciją pateiktumėte regima forma.... Toks pažinimas yra destruktyvus.
Daiktas ir mintis iš esmės nesiskiria. Aišku, kad mintis yra nepagaunama, greičiausia. Savaime atrandi, nežinodamas, nes yra kitoks, neišprotautas žinojimas... Visa tai turi būti panešama. Juk nepagausi laukinio arklio plikomis rankomis, yra tam skirta virvė - lasas. Taip ir čia, visus daiktus pirmiausia turiu susidėti, turiu atrasti kažką kita. Nėra taisyklės, jog padarysi ir bus. Gali būti, kad tuo pat metu ir sukursi nepriklausomai nuo nieko. O tie daiktai... Aš nerepetuoju. Žinai, kad to paties nepakartosi, nes gali tik kartoti. Ims, dings kažkoks jautrumas, ir viskas sugrius.
Apie patį pajautimą. Mes dabar esame daugiau stebėtojai, tie mūsų ritualai - Užgavėnės, Trys Karaliai ar panašiai - jie lygiai taip pat nesvarbūs, nuvertėję, likę tik dėl tos pačios regimybės, nors dar ir nepakišti muziejuje po stiklu. Žmogaus atmintis labai trumpa, beprotiškai trumpa... Kad ir visos Testamente aprašytos istorijos apie Dovydą, Saliamoną, atrodo, viskas turi būti aišku, bet staiga - neatitinka datos, pasirodo, kad kai kurie miestai buvo pastatyti vėliau, nei minima įvykiuose... Pamiršta. Gal dėl to ir rašyta, kad nebūtų pamiršta. O juk tai buvo ne taip seniai, jau ir ledynmetis praėjęs, ir jokio didžiojo kraustymosi nebuvo... Tada tai žmonės eidavo, viską palikdavo, nesvarbu buvo, o čia sugebėjo pamiršti, kada gimsta tėvynės samprata.
Dažnai stebiu, kaip kiti nori būti pastebėti, išgirsti, juk taip? Kiekvienas rašo tam, kad būtų perskaitytas. Kad ir kiekvienas pokalbis, nors einama tik į vieną žmogų. Bet reikia išmokti atsikratyti šitų savo norų. Norai yra baisu... Kažką turi, - norisi dar daugiau. Man užtenka (žinoma, norisi daugiau nei vieno) kokių dešimties žiūrovų... Ir aš einu į tą patį dialogą, į teatrą kaip dialogą. Kai tai pasiseka - džiaugiesi, kai ne - mažiau ar... Dažnokai išeini iki galo nepažiūrėjęs spektaklio, vadinasi, tavęs ten niekas ne(su)laikė.
Dabar silpniausia grandis teatre yra pirkimo-pardavimo elementas. Tas pats kaip su krepšiniu - staiga viskas pasikeičia, ta pati komanda jau tampa kita, nes jei turi pinigų, kiekvieną, bet kurį nusipirksi. Taip ir su aktoriais: paimsiu, nusipirksiu dar tris gerus, ir jie man padės. Tas bendrumo jausmas teatre... kai matai, kad kažkas gimsta natūraliai. Bet tokie nuostabūs periodai nebūna ilgi. Staiga kažkas išsibalansuoja. Yra daug istorijų apie tuos spektaklio gimimus, legendų, o paskui keičiasi vienas, kitas, trečias aktorius, spektaklis kinta, ir nebelieka kažko. Gal ir gerai, kad neberodomi kai kurie, pavyzdžiui, Jaunimo teatro spektakliai. Galbūt tai ir reiškia, kad reikia laiku pabaigti, netempti.
Mano atveju niekas nieko nepasakys. Bet aš visuomet taikausi prie aplinkos. Daug ko nepadarau, norėčiau to ar ano, norėčiau, kad čia būtų vienaip ar kitaip... Bet ateini į aplinką ir joje turi susitvarkyti. Žinoma, visada galėčiau turėti atsarginį variantą - laukinę aplinką, joje galėčiau daryti viską, ką sumanęs, o kam įdomu, tas susirastų, ateitų, žiūrėtų. Aš daug būnu lauke, gamtoje, nes tai yra tokia pati aplinka, - ne teatras, ne civilizacija. Dekoracijų nereikia, pati žemė skleidžia bangas, anksčiau žmonės galėdavo kalbėtis ne tik vieni su kitais, bet ir su aplinka.
Žiūrovai nesiskiria, tik va, jei atsidurtum aplinkoje, kuri yra visiškai svetima, tiek kalba, tiek kultūra, tada jau viskas priklausytų nuo tavo vidinės jėgos, kad ir kaip ją įvardytum. Tada gali būti ir trys valandos veiksmo, kuriame vienintelė tavo kalba būtų kūnas ir pajautimas. Taip mes vėl grįžtume į tuos laikus, į primityvią kalbą, prie to, kas visiems suvokiama.
Šokyje viskas yra papasakojama be žodžių, visa istorija. O istorijos, mitai visose kultūrose yra panašūs. Visos istorijos papasakotos. Iš esmės visos pasakos yra degradavę mitai. Kai aš veikiu, aš esu čia ir dabar, taikausi prie aplinkos, ar tai būtų scena, ar smėlynas. Viskas konkretu tik tiek, koks yra sąlytis. Yra pjesės, jų autoriai, bet išeini po spektaklio ir supranti, kad žodžių konkretumo nebėra, yra tik migla, nuotrupos, tačiau prisimeni materiją, susilietimą su ja. Scenoje pats žmogus yra ženklas.
Viskas, kas vyksta, yra svarbu. Ypač jei tiki. Pavyzdžiui, sėdi du tibetiečiai ir skleidžia vibracijas, kad apramintų kalno dvasią... Viskas labai paprasta. Žmogaus kūne yra trilijonai tarpusavyje susijusių ląstelių, todėl mes ir esame gyvi, lygiai taip pat ir pasaulis, kuriame kiekvienas iš mūsų esame ląstelė, ir kiekvienas savo veiksmu darome įtaką pasauliui. Ar tai būtų dabartiniai įvykiai Egipte, ar tai, kas istorijoje buvo anksčiau, - viskas persiduoda, nelieka be atgarsio, datos sutampa. Žemė yra vienas kūnas, taip pat kaip ir mes, kurie esame jos proto dalis. Žmogus kartais vis bando savo žmogišku protu suvokti Dievą... Neįmanoma. Reikia atsikratyti žmogiško proto, o kaip - nežinai. Dabartiniai rėmai, tabu, vadinamoji kultūra, ji susiskaldžiusi, ir, atrodo, neša daugiau destrukcijos.
Aš galiu kalbėti tik apie labai materialius dalykus. Apskritai, tai, ką aš kalbu, yra niekai. Mūsų pasaulyje labai daug žodžių, iš kur ir atsiranda nereikšmingumas.
Parengė Sigita Ivaškaitė
