Kasmet laukiame naujų metų. Tai puikus laikas apgalvoti praėjusius metus, pasiektus tikslus, nuveiktus darbus, ir, be abejo, pagalvoti apie naujuosius.
Tikriausiai tai pats palankiausias metas pasižadėti sau keistis. Nuo kitų metų pradėsiu geriau dirbti, galbūt sportuoti, galbūt daugiau laiko skirsiu sau, galbūt pradėsiu sveikiau gyventi, galbūt pradėsiu siekti kažkokių tikslų.
Ir dažnai nutinka taip, kad prieš naujuosius, apimti teigiamų emocijų ir entuziazmo, pasižadame sau daug dalykų. Nuo numatytos datos pradedame sėkmingai keisti savo gyvenimą, tačiau po poros savaičių viskas grįžta į savas vėžes.
Žinoma, ne tik naujieji pažadams tinkamas laikas. Pasižadėti kažką daryti galima ir nuo kito pirmadienio, kito mėnesio, kito gimtadienio ir dar daugelio reikšmingų datų. Deja, rezultatas dauguma atveju būna panašus. Pritrūksta energijos, motyvacijos, pokyčių kaina pasirodo per didelė.
Jei norime išsiugdyti tam tikrą įprotį, turime įdėti pastangų. Visi turime dvidešimt keturias valandas per parą, iš kurių kiekvieną sekundę išnaudojame – dirbame, valgome, miegame, žiūrime televizorių, vaikštome po parduotuves, skaitome, pramogaujame, švenčiame, mokomės ir darome begalę kitų dalykų.
Tik štai sugalvojame nuo naujųjų metų labiau rūpintis savo sveikata ir skirti laiko sportui nors po pusantros valandos tris kartus per savaitę. Jei anksčiau to nedarydavome, deja, neišvengiamai teks kažko atsisakyti, kadangi naujasis pažadas sau reikalauja papildomų keturių su puse valandos per savaitę.
Todėl kažkuris iš ankstesnių laiko panaudojimo būdų nukentės – galbūt mažiau laiko teks skirti darbui, galbūt mažiau miegui, galbūt mažiau televizoriui. Taigi mažiausiai tiek teks sumokėti, kad savo pažado laikytumėmės.
Iš kitos pusės, mes nuolat darome tai, ką mėgstame, arba tai, ką daryti esame priversti. Turime tam tikras pareigas darbe, kurių nevykdymas gali atsieiti labai brangiai. Pasirinkimą tarp dviejų alternatyvių veiklų dažnai nulemia paprastas kriterijus – imuosi tos veiklos, kurią labiau mėgstu, arba to darbo, kurio neįvykdymas bus skausmingesnis.
Pavyzdžiui, ką pasirinktumėte grįžę namo po darbo – valandą knygos skaitymo, ar valandą televizoriaus? Jei nesiimsite nei vieno, nei kito, nieko blogo ir labai skausmingo nenutiks, taigi šiuo atveju pasirinkimą nulemia tai, ką labiau mėgstu. Darbe per valandą reikia paruošti svarbią ataskaitą vadovui arba padėti kolegai atlikti tą patį darbą.
Matote, kad ir vieno ir kito per tokį trumpą laiką atlikti nespėsite. Taigi teks rinktis: nuvilti kolegą, ar nuvilti vadovą. Pasirinkimas priklausys nuo to, kam teikiate prioritetą, t.y. kuris variantas Jums bus mažiau skausmingas. Studentai dažnai pasižada nuo kito semestro lankyti daugiau paskaitų ar anksčiau pradėti ruoštis egzaminams.
Tačiau, jei paskaitų lankymas neprivalomas, jei viską, ką pasakys dėstytojas, galėsiu vėliau perskaityti, tai dabar galbūt galiu nuveikti ką nors įdomesnio ar naudingesnio?
Apsisprendimą galėtų palengvinti faktas, kad už kiekvieną praleistą paskaitą egzamino pažymys sumažinamas vienu balu. Tada atsiranda kaina, kurią reikia mokėti, kadangi į tą pačią paskaitą kitu laiku nenukeliausiu. Lygiai taip pat lengviau nesimokyti egzaminui prieš savaitę, jei žinau, kad galiu tą padaryti per tris paskutines paras.
Jei grįšime prie sprendimo nors po keturias su puse valandos per savaitę skirti sportui, papildoma kaina, kurią teks mokėti už šio pažado sau įgyvendinimą bus ta, kad bent tris kartus per savaitę gali tekti pasirinkti sportą vietoj malonesnės veiklos. Bent jau tol, kol sportas netaps įpročiu.
Juk jei sprotuoti pradėsiu nuo rytojaus, nieko blogo nenutiks. Kitaip tariant, visada renkamės, kaip elgtis – daryti tai, kas lengviau, ar daryti tai, kas geriau. Ir nuo šių pasirinkimų priklauso visi mūsų veiklos rezultatai. Lengvieji pasirinkimai gali būti pavadinti vienu paprastu žodžiu – svarbių dalykų atidėliojimu.
Dažnai visus neskubius darbus atidėliojame tol, kol kaina už jų neatlikimą pasidaro labai didelė – jei nesiruošiu egzaminui prieš mėnesį, tikriausiai nieko blogo nenutiks; jei nesiruošiu egzaminui, iki jo likus vos porai dienų – gresia perlaikymas. Jei nepradėsiu sportuoti šiandien, galbūt nieko tokio, tačiau kai būsiu priverstas, atrasti tam laiko bus žymiai lengviau.
Aukščiau aprašytos situacijos nėra visiems galiojanti taisyklė, tačiau daugeliu atveju nutinka būtent taip. Štai keletas galimų tokio elgesio priežasčių ir galimų sprendimų.
Žmogus, priimdamas bet kokį sprendimą visada sveria naudą, kurią gaus, ir kainą, kurią teks sumokėti. Kažko nedaryti dažniausiai būna lengviau, negu kažką daryti: nesimokyti lengviau, negu mokytis; nesportuoti lengviau, nei sportuoti, nepadaryti kažko daugiau dėl klientų lengviau, nei nuveikti kažką papildomo.
Taip koncentruodamiesi į lengvesnius kelius visada ieškome ir randame „objektyvių“ pasiteisinimų, kodėl „nedaryti“. Kitas kelias yra pradėti nuo tam tikrų tikslų ir veikti žiūrint į galutinį rezultatą – į naudą, kurią gausime.
Nieko blogo jei studentas nepasimokys egzaminui prieš mėnesį, tačiau jei pasimokys, per sesiją patirs mažiau arba visai nepatirs streso, galės ramiai miegoti naktimis ir per ilgesnį laiką geriau įsisavinti žinias.
Nieko blogo, jei nepradėsime sportuoti šiandien, tačiau jei pradėsime, tai greičiau taps įpročiu, tapsime žvalesni, pagerės nuotaika, padidės produktyvumas, geriau jausimės.
Nieko blogo, jei šiandien nepaskaitysiu knygos, tačiau jei paskaitysiu, ryt galbūt turėsiu naujų idėjų, kurias iškart galėsiu pritaikyti darbe, galų gale praplėsiu savo akiratį. Šį neprivalomų darbų sąrašą galima tęsti be galo, tačiau kiekvienas pasirenkame, kas mums svarbiausia.
Kita problema yra ta, kad dažnai norime tapti idealūs iš karto. Tada nusprendžiame nuo naujų metų sportuoti, skaityti, geriau dirbti, daugiau laiko skirti poilsiui, prisiimti daugiau pareigų tam, kad pakiltų alga, būti atsakingesni, geriau planuoti laiką, siekti užsibrėžtų tikslų.
Kitaip sakant, nusipiešiame save idealų ir iškart norime tokiais tapti. Be abejo, sunku laikytis visų susikurtų naujų taisyklių – juk reikia pakeisti savo gyvenimą šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių.
Pradedame kaltinti save, jei kažkas einasi ne pagal planą, taip smunka vidinė motyvacija ir galutiniame rezultate, paklausiame savęs: „Vardan ko? Ar tikrai verta?“ Neradę teigiamo atsakymo, viską metam ir grįžtam prie seno gyvenimo būdo.
Pervertiname savo galimybes, ką galime pasiekti iškart, tačiau neįvertiname to, ką galėtume įgyvendinti per ilgą laiką. Traukinys dėl didelės masės pradeda judėti labai lėtai, tačiau sustabdyti įsibėgėjusį traukinį galėtų tik ypatingai tvirta konstrukcija. Taip ir su senais įpročiais.
Jei bandysime pakeisti visus iškart – gali tekti nusivilti, bet žingsnelis po žingsnelio, vienas įprotis po kito, galime pasiekti to, ko norime. O jei tik yra noras, visada galima atrasti būdų sau padėti – tai knygos, seminarai, kitos mokymosi priemonės.
Kad ir kaip ten būtų, mes patys sprendžiame, kaip išnaudoti savo dvidešimt keturias valandas per parą. Mes patys sprendžiame, kiek įtakojame save ir lygiai taip pat patys sprendžiame, laikytis savo pažadų, ar ne.
Laikydamiesi pažadų, duotų kitiems, parodome, kiek gerbiame juos; laikydamiesi pažadų, duotų sau, parodome, kiek gerbiame save. Pasitikėjimo lygis kitais priklauso nuo to, kiek pažadų vykdo jie, tačiau lygiai taip pat mūsų pasitikėjimas savimi priklauso nuo to, kiek įsipareigojimų laikomės patys.
Tikriausiai nelogiška būtų tikėtis, kad viskas visada visu šimtu procentų pavyks iš pirmo karto, tačiau nesėkmės atveju mes renkamės kaip elgtis toliau, ko tada ieškome – pasiteisinimų, ar sprendimų.
Tomas Jocius
