Atsako Rūta Bubelienė.
Jūsų klausimas, Natalija, labai aptakus, bet ne pro šalį. Pavydas – gražus lietuviškas žodis, jau pats tiksliai nusakantis reikalo esmę. Pavydėti reiškia išvysti, vypsoti, ryti akimis: taip daro maži vaikai, didelėmis akimis stebėdami, patempę lūpą, kaip jūs laižote ledus, arba kaip jūsų atžala išdidžiai dūzgina naują mašinėlę. Vaikas dar nežino, kad godžiai vypsoti - negražu. Mama turbūt dar nepaaiškino jam, kad yra daiktai, kurie jam nepriklauso, kaip jis jų benorėtų, kad vieni jų turi daugiau, kiti – mažiau, kad savo norus dera išmokti valdyti ir pan.
Tai ir vadinama doriniu ugdymu, mokėjimu gyventi tarp žmonių, nebūti vilku tarp vilkų. Vaikystėje pavydėti yra normalu, yra net nuomonių, kad pavydas yra instinktyvi emocija: ir šunys, ir katės moka pavydėti bei pešasi dėl šeimininko dėmesio. Tačiau tiktai žmogus geba suvokti šį jausmą ir jį valdyti. Pavyduolio siela yra tarsi neužaugusi, neišsiskleidusi, primityvi, o jis pats jaučiasi atskirtas nuo pasaulio, apdalintas – tarsi nemylimas vaikas.
Pavydūs žmonės lieka moraliai nebrandūs ir vaikiški ta prasme, kad vis dar junta skriaudą ir jaučiasi nelaimingi regėdami , kaip kiti laižo gyvenimo medų. Jie yra įsitikinę, kad jų gyvenimas kažkodėl yra nepalyginti kartesnis.
Tam, kuris nesugebėjo gražiai pasenti, tas medus gali būti praėjusi jaunystė. Tokie žmonės nesugeba nei susitaikyti su senatvėje neišvengimais sveikatos grožio ir fizinės jėgos praradimais (o jauni žmonės jiems tai akivaizdžiai primena), nemoka džiaugtis nei kitų laime, nei ir tuo, ką patys užgyveno.
Tačiau, Natalija, ar verta tikėtis, juolab reikalauti, kad visi seni žmonės būtų protingi? Būkite protinga pati , nesureikšminkite nevertų dėmesio pastabų ar reakcijų. Pavydėdami žmonės jau patys baudžia save: pavydas nėra malonus išgyvenimas jau nekalbant apie tai, kad negebėdami jo valdyti jie nėra mėgstami aplinkinių.
Tačiau ir jums turiu neišvengiamą nemalonią pastabą: tie, kurie pastebi kitų pavydą ir tvirtina jį patiriantys, patys neblogai pažįsta šį jausmą iš vidaus! Apskritai pavydas yra itin dažnai išstumiamas bei kitiems priskiriamas išgyvenimas ne tik dėl to, kad yra nemalonus: pavydas visuomenėje yra nepriimtinas, pavyduoliai čia pajuokiami, laikomi primityviais, prastai išauklėtais, nesugebančiais valdytis ir civilizuotai siekti savo tikslų žmonėmis. Reikalas tas, kad žmonių visuomenėje pavydas praranda savo evoliucinę prasmę, nebepadedaišgyventi, priešingai: jis trukdo žmogui socializuotis, atsiskleisti, tobulėti.
Šiuolaikinė valstybėje pavydas yra nukenksminamas pakeitus vertus jį konkuravimu, lenktyniavimu. Žmogui čia sudaromos galimybės užuot tuščiai pavydėjus, stengtis jėgomis pasiekti tai, ką turi kitas ar turėt dar daugiau.
Deja, mūsų valstybė ne visada sudaro visiems vienodas sąlygas konkuruoti ir varžytis, kad ir darbo rinkoje: taip įpučiama ir dirbančiųjų, jaunimo bei pagyvenusių žmonių, priešiškumas. Kita vertus, konkuravimas Vakarų kultūroje tampa nesveiku, agresyviu, verčia jį nertis iš kailio, užvaldo visą žmogaus asmenybę. matyt tai nėra geriausias pavydo pažabojimo būdas.
Sunkiausia vis dėlto yra valdyti pavydą asmeniniuose bei meilės reikaluose, nes čia esame palikti visiškai vieni kovoje su šia primityvia pabaisa. Nuo pavydo žmogų apsaugo išsiugdytas gebėjimas džiaugtis ne tik tuo, ką pats turi, bet ir tuo, ką turi kitas, išmintingi žmonės sako, kad tai ir yra meilė visam pasauliui, per kurią atrandamas suvokimas, kad pats esi tiktai mažytė jo dalelė, bei budistinė ramybė.
