Ne kiekvienas savo seserį mylintis vyras sukuria problemų savo moteriai. Viskas priklauso nuo to, kiek jis vadovaujasi protu. Jei vyras supranta, kad jo tėvų šeima yra viena, o jo paties šeima – kita, neims demonstruoti jūsų akivaizdoje savo jausmų seseriai (o tam tikrais atvejais net juos slopins). Galų gale jis privalo suprasti, kad jums skaudu, kai kitą moterį, tegul tai ir sesuo, jis prie jūsų vadina „savo saulute“.
Lina K. rašo: „Mane iš pat pradžių nervino, kad jis ją vadina švelniais žodžiais, bet aš stengiausi neteikti tam reikšmės. Galų gale juk nereikalausi iš vyro, kad jis šiurkščiai kalbėtųsi su savo seserimi.“
Moterys, atsiduriančios Linos situacijoje, mano neturinčios teisės kištis į giminiškus vyro ryšius. Jos jaučia, kad meilūs vyro ir jo artimųjų santykiai nueina pernelyg giliai į praeitį.
„Devis aiškina, kad jo sesuo – labai vieniša, neturi draugų. Jai reikalingas „grynas oras“, „bendravimas“. Man tas labai nepatinka, bet bijau pasirodyti smulkmeniška..“ Lina jau įprato, kad į kiną, į teatrą, į gamtą jie eina trise. „Jis taip svajoja, kad aš susidraugaučiau su ja!“
Taigi pasistenkite griežtai apibrėžti savo poziciją. Jis turi teisę mylėti savo giminaičius, bet jūs anaiptol neprivalote tarnauti jo seseriai. O kaip tik taip nutiko 24 metų studentei Ramunei iš Kauno. Ji ne tik tapo nuolatine savo vaikino sesers kompanione, bet ir ėmė vaikino prašoma ruošti merginą stojamiesiems egzaminams į institutą. „Maniau, man tas nesunku. Mėginau irgi ją pamilti, mergina man atrodė simpatiška. Bet netrukus pamačiau, kad jos siaubingas charakteris. Tai, ką dariau savo valia, ji ėmė priimti vos ne kaip mano pareigą. Mes susiginčijome. Arūnas visiškai nelauktai stojo sesers pusėn. Buvau priblokšta. Jis apkaltino mane, kad būdama kur kas vyresnė ir labiau patyrusi nenoriu padėti „vaikui“. Baigėsi tuo, kad nutraukiau su juo bet kokius santykius.“
Vykstant normaliam brendimo procesui, giminiški jausmai tėvų šeimoje, kuriuos puoselėjo vyras vaikystėje, turi tapti šaltesni. Tai nereiškia, kad vyras turi sutraukyti giminystės saitus, bet jis irgi neturi elgtis su dvidešimtmete seserimi taip, kaip elgėsi jai būnant penkerių.
Suaugdamas vyras įgauna visiškai kitą savo įvaizdį, nesusijusį su tuo, koks jis buvo vaikystėje. Tas naujasis įvaizdis formuojasi jo profesinėje veikloje, taip pat jo paties šeimoje. Būtent tas įgytas už tėvų šeimos ribų „aš“ tampa dominuojančiu normalios psichikos vyrui. Poreikis atsispindėti tėvų ir brolių ar seserų akyse su amžiumi ryškiai sumažėja.
Bet jeigu vyras niekaip nesuauga, jis turėdamas ir dvidešimt, ir keturiasdešimt metų tapatina save su tuo savuoju „aš“, kuris susiformavo vaikystėje. Dėl to jam taip nenumaldomai norisi atlikti sūnaus, brolio ir t.t. vaidmenį. Tai yra gilus vidinis jo poreikis. Seseriai globa net gali būti visiškai nereikalinga. Gal tai visai ne jūsų vyro ar draugo sesers, o jo paties poreikis!
Globoti seserį jam reikia tam, kad jaustųsi stiprus. Pagalvokite, kodėl jis jaučiasi nepakankamai vyriškas su jumis.
