Vienas iš pagrindinių nusiskundimų gyvenimu šaltinių - nesiliaujantis savęs lyginimas su žmonėmis, kurie gyvena “geriau už mus”. Visa tai mūsų proto fikcijos. Mes lyginame savo turtus, bet nelyginame savo šeimyninių padėčių, vaikų, santykių su artimaisiais kokybės. Arba lyginame karjeros pasiekimus, bet nelyginame paties svarbiausio - sveikatos būklės.
Mantas K. rašo: “Nežinau, ką man daryti su žmona. Pamatė mano brolio žmoną, vilkinčią lapės kailiniais - praverkė visą naktį. O kitą savaitę jos geri pažįstami persikėlė į naują butą, pasikvietė į įkurtuves. Žmonos nuotaika sugedo mėnesiui. Išvažiavo mūsų kaimynai į Ispaniją ilsėtis ir sugadino jai visą poilsį Juodkrantėje. Ji negalvoja, kad Ispanijoje - spūstis, triukšmas, o čia pas mus - rojus”.
Atsakykite į klausimą: ar norėtumėte būti ministru, turėti namą, mašiną, asmeninį vairuotoją ir sirgti rimta, nepagydoma liga? Turbūt ne. Tuomet kaip galite - jūs, sveika moteris, pavydėti jam? Iš dviejų viena: arba užsiėminėsite savo gyvenimu (ir, vadinasi, anksčiau ar vėliau kažko pasieksite), arba dairysitės į kitus (ir jūsų energija iš teigiamos virs neigiama). Gyvenime nugali visuomet tie, kurie "nesidairo į šalis"!
Regina M. rašo: "Išmokau neskausmingai priimti kitų žmonių pasiekimus. Ištekėjo draugė už anglo ir dabar gyvena Londone - man vis tiek. Aš turiu savo gyvenimą. Ir dar sakau sau: iš kur man žinoti, ar jei ten saldu, ar ne. Tai, kad ji sako, jog saldu - dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų".
Būti optimistu - tai turėti dideles teigiamos energijos atsargas. Pavydas - tai siurblys, kuris išpumpuoja iš jūsų jėgas. Jei skundžiatės gyvenimu, tai būtinai kažkam pavydite. Jei sakote, kad "jums nepasisekė", tuo pačiu metu sakote, kad "kažkam pasisekė". Dėl to nekartokite klaidos, kuria padarė Violeta T. Gavusi trokštamą darbą vienoje firmoje ji labai greitai pasijuto nelaiminga ir įžeista dėl to, kad jos viršininkė, dirbdama mažiau negu Violeta, uždirbdavo gerokai daugiau. "Niekaip negalėjau susitaikyti su tokia neteisybe".
Pasiekusi savo (darbas prestižinėje firmoje), Violeta nevertino to kaip didelio pasisekimo. Užuot gyvenusi "pasiekta pergale" ir kaupusi teigiamą energiją tolesniems skrydžiams, ji ėmė kreipti dėmesį į tai, kiek dirba ir kiek pinigų uždirba kitos firmos darbuotojos. Dėl to nėra nieko keista, kad gan greitai Violeta neteko savo vietos: ji pasirodė besanti intrigantė ir gandonešė (ir be to, ne tokia jau gera darbuotoja).
Dar vienas jūsų pesimizmo šaltinis gali būti jūsų aplinka. Jei dirbate geranoriškame kolektyve, kur visi sutelkti sveiko azarto ir bendro tikslo, tai jums pasisekė. Bet dažnai nutinka taip, kad tenka susidurti su žmonėmis, kurie jūsų nemėgsta arba kuriems į jus tiesiog nusispjauti.
Liucija N. buvo vienturtė dukra. Ji įprato, kad visuomet kažką reiškia aplinkiniams. Dėl to patekusi į didelį kolektyvą, kur į ją niekas nekreipė dėmesio, ji pasimetė. Ji laukė iš kolegų, iš viršininkų dėmesio sau. Nesulaukusi, "nusivylė darbu", ėmė prastai dirbti.
Dar blogesnėje situacijoje atsidūrė Meilė L. Ji išleido pirmąja Lietuvoje knygą pagal savo (labai retą) specialybę. Bet vietoj įvertinimo ir pagyrimų už savo kruopštų darbą, ji susilaukė įtartino tylos, o netrukus ir įgėlimų iš savo kolegų pusės (kai ji rašė knygą, jie užsiėminėjo savo šeimomis, vaikščiojo po teatrus, tiesiog skleidė paskalas). "Man tai buvo toks sukrėtimas, kad prisiekiau sau: nuo šiol jokių knygų!" Dėl to Meilei prasidėjo gili depresija.
Meilė jokiu būdu neturėjo laukti iš savo aplinkos "pagyrimų ir palaikymo". Meilės klaida ta, kad ji iš pat pradžių nenustatė atstumo tarp savęs ir kolektyvo. Tai anaiptol nereiškia, kad Meilė turėjo konfliktuoti su aplinkiniais. Kalbama apie vidinę distanciją.
Pasaulyje yra labai daug blogų žmonių. Dėl to, jei iš pat pradžių netarsite sau: "Man tas pats, ką apie mane šnekės, aš toliau užsiėminėsiu savo darbu", rizikuojate pakliūti į psichologinę priklausomybę nuo tų žmonių, kurie suinteresuoti jūsų nesėkme.
