Šekspyras šį jausmą vadino „žaliaake pabaisa“. Duoklė jam skirta ir antikinės mitologijos lobynuose. Jį jaučia vaikai, paaugliai, suaugusieji, senukai ir net gyvūnai. Taigi pakalbėkime apie pavydą ir jo atmainą – pavyduliavimą.
Ar tai normalu?
Neteisūs tie, kurie teigia, kad pavydėti nėra normalu. Dar ir kaip normalu – mes net turime tam skirtą smegenų sritį, kuri „įsijungia“ būtent tada, kai susinerviname dėl savo draugės flirto ar naujo kaimyno automobilio. Pavydą tyrinėjęs psichologijos profesorius daktaras Ralphas Hupka pabrėžia, kad pavydas ir pavyduliavimas – ne tas pats. Pavydas kyla tuomet, kai ko nors labai trokštame ir pavydime tai jau turinčiam žmogui. O pavyduliavimas, gerokai klastingesnis jausmas, apima tuomet, kai bijome ko nors netekti – mylimosios ar galimybės pakilti karjeros laiptais. Hupka su savo kolegomis pamėgino pavyduliavimą sugrupuoti į kelias grupes: darbo ir galios pavyduliavimas (kai nirštate ant kolegos, kad paaukštintas buvo jis, o ne jūs), draugų pavyduliavimas (kai bijome, kad bičiulis ims daugiau laiko skirti naujiems savo draugams), šeimyninis pavyduliavimas (kurį dažniausiai patiria vaikai, šeimoje konkuruodami dėl tėvų dėmesio). Tačiau didžiausią dalį sudaro ir dažniausiai žmoniją kankina romantiškasis pavyduliavimas. Taip taip, tas pats nemalonus jausmas, apimantis tuomet, kai vidury nakties jūsų žmonai kažkas parašo SMS žinutę. Beje, pasak vienos apklausos, pirmieji naujai iškeptų porų pykčiai kyla būtent dėl pavyduliavimo, nors vėliau visą gyvenimą poros dažniausiai pykstasi dėl finansinių priežasčių.
Mokslininkai vienbalsiai sutaria, kad pavyduliavimas mums yra visiškai normalus, mums būdingas reiškinys. Jie nesutaria tik dėl vieno – kokios yra pavyduliavimo priežastys: evoliuciškai paveldėtos ar socialiai išmoktos.
Viena populiariausių versijų, iš kur atsirado pavyduliavimas, yra evoliucinė. Pasak Teksaso universiteto profesoriaus Davido Busso, pavyduliavimas net yra būtinas sveikiems poros santykiams. Savo knygoje „Pavojinga aistra: kodėl pavyduliavimas būtinas kaip meilė ir seksas“ („The Dangerous Passion: Why Jealousy Is As Necessary As Love and sex“) profesorius pasakoja apie tyrimą, kurį atliko apklausęs JAV, Nyderlandų, Vokietijos, Japonijos, Korėjos ir Zimbabvės gyventojus. Dauguma jo apklaustų moterų tvirtino, kad labiausiai nerimą joms kelia emocinė vyro neištikimybė, o vyrus labiausiai sunervintų lytinė žmonos neištikimybė. Tokie duomenys patvirtina evoliucinės teorijos šalininkų argumentus, mat jie sako, kad tai ir yra pavyduliavimo mechanizmas: kadangi apvaisinimo procesas vyksta moters organizme, yra sunku tiksliai nustatyti kūdikio tėvystę, taigi senovėje vyras niekada negalėjo būti tikras, kad vaikas, kurį augina, tikrai yra jo. O moters neištikimybė, ar bent neištikimybės galimybė, kelia pavojų vyrui pratęsti savo genetinę liniją, negana to, priverstų jį auginti prašalaičio palikuonį. O štai moterims tokia problema tarsi ir nekyla, tačiau jos turėjo kitų, ne ką mažesnių problemų. Jų užduotis buvo išlaikyti partnerį, kad šis liktų ir padėtų auginti bei ginti vaikus. Jei vyras suformuoja stiprų emocinį ryšį su kita moterimi, kyla rizika, kad jis paliks savąją moteriškę su vaikais – o vienoje rankoje laikant kūdikį, mamutų nepamedžiosi...
Neblogai – iki tam tikros ribos
Nors vyrai ir moterys dažniau pavyduliauja dėl skirtingų dalykų, tačiau pavydo proveržiai būna labai panašūs: pikti žvilgsniai, grėsmingi komentarai, o kartais ir agresyvus elgesys su konkurentais. Bussas rašo: „Pavyduliavimas nėra nesubrendimo požymis, greičiau labai svarbi aistra, padėjusi mūsų protėviams ir, panašu, padedanti mums šiandien susidoroti su reprodukcinėmis grėsmėmis.“ Profesoriaus nuomone, būtent pavyduliavimas ragina mus skirti daugiau dėmesio savo antrajai pusei, pagyvina santykius ir kartu išsaugo meilę.
Taigi galite nusiraminti: „žaliaakės pabaisos“ sukeliamus priepuolius patiria beveik kiekvienas mūsų. Tačiau kartais pavyduliavimas gali virsti ir santykius ardančia, patologine emocija. Kai pavydas ima trukdyti gyventi ir jums, ir jūsų partnerei, jis pasireiškia ne tik nuolatiniu antrosios pusės kontroliavimu, skambinimu kas penkias minutes, klausiant „ką veiki“, ar telefono, užrašų knygelės ir elektroninio pašto tikrinimu. Imate įžvelgti grėsmes ten, kur jų ne tik nėra, bet ir nelabai gali būti, tampate neurotišku pavyduoliu, užnuodydamas jūsų santykius ir niekaip negalėdamas liautis. Pasak daktaro R. Hupkos, dažniausiai tokie perdėti pavyduoliai būna nesaugumo kamuojami nesubrendėliai, tačiau tai gali būti ir rimtesnių ligų, tarkime, paranojos ar šizofrenijos, išdava.
Kerštingos pavyduolės
Įvairių tyrimų metu mėginta pažvelgti, kokią įtaką pavyduliavimui turi amžius, lytis, etninė priklausomybė ir kiti faktoriai. Rezultatai – įdomūs, kartais prieštaraujantys vieni kitiems. Štai dr. R. Hupka rašo, kad moterys pavyduliauja dažniau. Ir visai ne dėl to, kad vyrai suteikia joms daugiau priežasčių pavyduliauti, o todėl, kad jos apskritai yra atviresnės ir nuoširdžiau emocijas rodo savo vyriškiams.
Tiek vyrai, tiek moterys patiria pavyduliavimą, kai bijo prarasti tai, kas jiems brangu. O vienas tyrimas parodė, kad moterys labiau linkusios pavyduliavimo smaigalį nukreipti ne į savo partnerį, bet į varžovę. Gali būti, kad apie tai žinojo dar senovės graikai: jų deivė Hera, mergišiaus Dzeuso žmona, dažniausiai pavyduliaudavo ne be priežasties, tačiau pavydo pasekmės būdavo itin žiaurios – Hera be gailesčio susidorodavo su savo vyro meilužėmis ir jų vaikais.
FAKTAS
Kodėl pavydas spalvinamas žalia spalva? Ne tik dėl to, kad taip pavyduliavimą pavadino Šekspyras savo klasikiniame kūrinyje apie Otelą. Manoma, kad tradicija pavydą sieti su žalia spalva kilo dar senovės Graikijoje, mat tuomet graikai tikėjo, kad pavydint ima gausiai išsiskirti tulžis, nudažanti odą visais žalios spalvos atspalviais.
Piktdžiugiškas ir akinantis
Gal mokslas visko apie pavyduliavimą ir nežino, tačiau vieną dalyką pavyko sužinoti dar 2009 metais – kalbu apie smegenų zoną, „įsijungiančią“, kai patiriame šį nemalonų jausmą. Įdomu tai, kad ta pati vieta suaktyvėja ir tuomet, kai patiriame realų fizinį skausmą (galbūt dėl to žinia apie partnerės nuotykius su kitu būna tokia skausminga). Be to, netoliese atrasta ir kita zona – taškas, „įsijungiantis“, kai patiriame pasitenkinimą, matydami kito žmogaus nesėkmę. Taip taip, tai ne lietuviškas bruožas, kaip kad byloja internetinė mūsų tautosaka, bet pošlykštė visos žmonijos yda. Komentuodamas tyrimo rezultatus jo vadovas japonas Hidehiko Takahashi pacitavo japonišką patarlę: kitų nesėkmė saldi kaip medus. Beje, paaiškėjo, kad pavyduliavimas yra susijęs su šiuo pasimėgavimu nesėkmėmis: kuo labiau pavyduliaujame konkurentui, tuo labiau džiūgaujame, kai jam nepasiseka.
Ir tai dar ne viskas: pasirodo, pavydas iš tiesų akina. Apie tai papasakojo Delavaro universiteto mokslininkai. Jie eksperimento metu heteroseksualias poreles pasodino prieš kompiuterių monitorius ir paprašė stebėti paveikslėlius. Moterims reikėjo ne tik stebėti, bet ir fiksuoti tam tikros rūšies paveikslėlius. Vienu metu joms pasakydavo, kad jų parneris šiuo metu atlieka kitą užduotį – vertina dailių moterų nuotraukas. Kas nutikdavo? Greitai kintančius paveikslėlius stebinčios moters „taiklumas“ staiga labai sumažėdavo, ji, pavyduliaudama savo vyriškiui smagios veiklos, nebesugebėdavo pamatyti reikiamų paveikslėlių. Ir kuo stipresnis būdavo pavydas, tuo „aklesnė“ darėsi moteris. Tiesa, neaišku, kaip analogiškas veiksmas paveiktų vyrus, nes eksperimentas su jų pavyduliavimu nebuvo pakartotas.
Nuo brazilų iki japonų, nuo heteroseksualų iki homoseksualų
Nors dažnai sakoma, esą sunku nustatyti etninės priklausomybės įtaką pavyduliavimui, tačiau Didžiosios Britanijos Sunderlando universiteto mokslininkas Gary Brase‘as pamėgino atlikti tokį tyrimą ir kiek įgelti evoliucinės teorijos šalininkams: pasirodo, pavyduliavimui įtakos turi ir kultūriniai faktoriai. Jo atlikta apklausa parodė, kad brazilai vyrai yra labiausiai pavydūs, švedams vyrams ir moterims labiau nei bet kuriai kitai tautai nerimą kelia lytinė partnerio neištikimybė, o japonai pavyduliauja rečiausiai. Pažvelgęs giliau į šią apklausą Brase‘as pastebėjo ir daugiau įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad šalyse, kuriose yra didelis gimstamumo rodiklis (pavyzdžiui, Brazilijoje), vyrai labiausiai pavyduliavo dėl partnerių lytinių santykių su kitais. O vyrai iš šalių, kur gimstamumo lygis žemas (kaip kad Japonijoje), dėl to galvą suko kur kas mažiau.
Kad pavyduliavimo pobūdžiui įtakos turi ne tik evoliuciniai, bet ir socialiniai bei individualūs psichologiniai žmonių faktoriai, rašoma „Psychological Science“ publikuotame straipsnyje. Jo autoriai mano, kad pavyduliavimą labai stiprią įtaką turi žmonių tarpusavio santykių istorija. Iš viso buvo apklausta 400 žmonių, kuriems užduotas jau įprastas klausimas: kuri neištikimybės forma jus labiausiai sukrėstų – emocinė ar seksualinė? Tuomet paprašyta atlikti testą, kurio metu įvertinta, kokios pozicijos žmogus laikosi poroje (ar jaučiasi saugiai, baikščiai, nerimastingai, atokiai). Paaiškėjo, kad 65 proc. tų žmonių, kurie poroje laikosi santūriau ir prie partnerio neprisiriša, labiau baiminosi seksualinės neištikimybės. O 77 proc. tų, kurie santykiuose jautėsi saugūs ir prie partnerio buvo stipriai prisirišę, skaudžiau reaguotų į emocinę jo (jos) neištikimybę. Atokios pozicijos besilaikančios moterys net keturis kartus labiau bijojo partnerio seksualinės neištikimybės nei tos, kurios prie savo žmogaus buvo stipriai emociškai prisirišusios. Pasak tyrimo autorių, šie skaičiai puikiai iliustruoja, kad tokio sudėtingo jausmo kaip pavyduliavimas negalima supaprastinti iki evoliucinės teorijos teikiamų suprimityvintų paaiškinimų.
Užtat kitas tyrimas pridėjo svorio evoliucinei pavyduliavimo teorijai: paaiškėjo, kad mūsų pavyduliavimo pobūdis priklauso nuo to, su kuo susitikinėjame – vaikinu ar mergina. Tyrime dalyvavo biseksualūs žmonės, draugaujantys su tos pačios arba kitos lyties partneriu. Jų atsakymai parodė, kad biseksualūs vyrai, susitikinėjantys su moterimis, labiausiai nerimavo dėl seksualinės neištikimybės (49 proc.), o štai susitikinėjantys su vyru – dėl emocinės.
Tiesa, biseksualių moterų atsakymai nebuvo taip labai susiję su partnerio lytimi: 25 proc. su moterimi draugaujančių moterų teigė, kad jas labiausiai nuliūdintų partnerės emocinė neištikimybė, taip pat atsakė ir 17 proc. su vyrais susitikinėjančių biseksualių.
Dar įdomesnis rezultatas gautas stebint poliamorų porų pavyduliavimo tendencijas. Priminsime, kad polimorai – iš daugelio partnerių sudarytos, nemonogamiškos šeimos. Taigi tokiose šeimose nariai dažniau patiria ne pavyduliavimą, o džiaugsmą, kai vienas jų partnerių susiranda naują meilės subjektą.
ĮDOMU
Pavyduliauja ir gyvūnai
2008 metais buvo atliktas įdomus tyrimas, įrodinėjantis, kad ne tik primatai, bet ir kiti gyvūnai gali pajusti tokias sudėtingas emocijas kaip pavydas. Iki tol buvo manoma, kad gyvūnams trūksta „savęs pojūčio“, todėl jie negali pajusti vadinamųjų antrinių emocijų – pavyduliavimo, pasipiktinimo, empatijos ar kaltės. Mat šios emocijos yra gerokai sudėtingesnės už tokias reakcijas kaip pyktis, geismas ar džiaugsmas. O štai tyrimo autorius daktaras Paulas Morrisas iš Portsmuto universiteto teigia: „Sužinojome, kad šunys, žirgai ir galbūt dar daugiau rūšių yra kur kas emociškai sudėtingesnės nei iki šiol manyta. Jie gali justi paprastas daugelio emocijų formas, kurias iki šiol manėme esant būdingas tik primatams.“
