Prie Malūno tvenkinio – sujudimas, išsirikiavę ne tik ugniagesiai-gelbėtojai, bet ir pasieniečiai. Vidury tvenkinio, eketėje matyti, kad kažkas tarsi užsikabinęs už ledo krašto, prie tariamo nelaimėlio skuba gelbėtojai – šįkart pasienio pareigūnai, sugriebia jį ir plukdo rogių link, o kolegos krante, davus ženklą, ima tempti virves. Laimė, šįkart tarnybų, atsakingų už skęstančiųjų gelbėjimą, pareigūnai tik treniruojasi ir vandenyje mirksta manekenas. Tačiau netrukus jį pakeičia pakrančių apsaugos rinktinės vyrai. Trumpas instruktažas ir patys pasieniečiai pabandys išsiropšti iš eketės.
Kai įlūžta žmogus, tada jam tas gaunasi šalčio šokas, bandyt susireguliuot kvėpavimą, nusiraminti, apsisukti atgal, pasidėti rankas, ir bandyt dirbt su kojom, bandyt koją užkelt, bandyt ant to ledo kuo plačiau remtis, jeigu ledas lūžta – lūžta, dar bandyt, ir taip bandyt bandyt, kol išlipsit.
Pasieniečiai bando išlipti su žvejams privalomais smaigais ir be jų. Matyti, kad nelengva.
„Slysta ledas, rankos slysta. Vėlgi kostiumas apsaugo, nieko baisaus“, – sako pakrančių apsaugos pareigūnas Andrejus.
„Visi turėtų, kas ant ledo žvejoja, turėt smaigus. Kad būtų saugiau“, – tikina kitas pareigūnas Arūnas. Pasieniečiams patarimus dalijantys ugniagesiai gelbėtojai sako, kad pratybos – pačiu laiku, mat pasigirti tvirtu ledu pajūris jau nebegali.
„Tas gelbėtojas jisai turi būti ir psichologiškai, ir fiziškai pasirengęs, nes iš tikrųjų tai atima daug jėgų nueiti iki to skęstančiojo, jį užsikelti ir jį partempti atgal į krantą, iš tikrųjų nėra taip paprasta, kaip atrodo“, – aiškina ugniagesių viršininkas Vaidas Masiliauskas.
Storai prisirengę žvejai, įkritę į vandenį, veikti turi nedelsdami: per pusę minutės permirksta drabužiai ir žmogų tempia į dugną. Šįkart žvejų ant traškančio tvenkinio ledo nėra, keliolika jų sutinkame stintaujančius nuo kranto kruizinių laivų terminale. Kazimieras atviras: ant marių ledo pats lipti jau bijo.
„Vakar buvom, bet jau žvejai pradėjo lūžti į ledą. Jeigu šals, dar galės lipti, jei nebešals, ką darysi. Vakar žmonių buvo labai mažai, trys tebuvo, mes dar dviese, buvom penkiese, žmonės traukėsi ir mes išėjom“, – sako žvejys Kazimieras.
„Buvome Nidoje, praeitą savaitę, bet per tris vyrus nė vienos žuvelės“, – tikina kitas vyras. Pasieniečiai, kurie ir gelbėja į Kuršių marias įkritusius arba ant atskilusių ledo lyčių plaukiančius žvejus, ant marių ledo lipti nepataria.
„Šiuo metu nėra tas ledas toks labai jau tvirtas, tai nepatartina šiuo metu lipti ant ledo. Marios, kaip žinote, nėra visur vienoda temperatūra, yra ir povandeninės srovės didelės, tas ledo storis priklauso nuo daugelio faktorių, vienoj vietoj jis gali atrodyti storas, kitoj vietoj, kur teka srovė, ties farvateriu, to ledo gali ir nebūti“, – sako spec. paskirties komandos viršininkas Nerijus Gasparavičius.
Pavojingiausia ant ledo likti vienam, kai niekas net pagalbos neiškvies, o bandymai patiems ištraukti įlūžusį draugą neretai baigiasi jau dviejų žmonių gelbėjimu. Praėjusią savaitę Klaipėdoje ant Danės upės ledo du žvejai jau buvo įlūžę, laimė, abu liko gyvi. Ant Kuršių marių kol kas niekas pagalbos nekvietė, nors vienas neringiškis į vandenį pliumptelėjo su visu motociklu.
