Nuo 1909-ųjų iki 1969-ųjų, o kai kur ir keliais metais ilgiau, mažiausiai 100 tūkst. Australijos aborigenų vaikų tapo valdžios politikos aukomis. Tuomet valstybės vadovai nusprendė jėga perkelti juos į vaikų namus arba atiduodavo auginti baltųjų šeimoms.
Vertė pamiršti savo kilmę, kalbą ir artimuosius
Dar 1869 metais buvo paskelbtas įstatymas „Dėl aborigenų apsaugojimo“, kurio pirminė užduotis atrodė aiški – išsaugoti prie atvykėlių gyvenimo būdo nepritampančius vietos gyventojus. Ir beveik pusę amžiaus niekas visų jame numatytų nuostatų įgyvendinti neskubėjo. 1909-aisiais, remiantis šiuo įstatymu, buvo atverti tikri pragaro vartai. Vaikus rinko dar visai mažyčius: daugeliui buvo vos iki penkerių metų. Valdžia ciniškai suvokė, kad taip bus lengviau išmokyti juos naujos kalbos ir priversti pamiršti savo buvusį gyvenimą.
Tiesa, niekas nesirūpino, kad iš šių vaikų išaugtų medikai, teisininkai ar kiti aukštos kvalifikacijos specialistai. Jų mokslams buvo skiriama lygiai tiek dėmesio, kad šiems užtektų žinių aptarnaujančiam darbui, pavyzdžiui, fermoje. Maža to, jau suaugę tokią katorgą perėję asmenys pasakojo, kad jų nevengdavo mušti ar naudoti seksualinę prievartą.
Ne visos tokių vaikų istorijos yra vienodos. Viena iš „pavogtosios kartos" atstovių yra žymi Australijos fotografė Tracey Moffatt ir ji pasakojo, kad ją, kartu su broliu ir seserimis iš aborigenų rezervato perkėlė pas vieną baltąją moterį, kuri ir taip augino penkis vaikus. Tracey teigimu, jos motina nebuvo nusiteikusi prieš vaikų perdavimą kitai šeimai. Fotografė išsaugojo gerus prisiminimus tiek apie savo biologinę, tiek ir apie įtėvių šeimą. Maža to, jai buvo leidžiama mokytis to, ko ji pati pageidavo – menus.
Atiminėjimas tęsėsi net ir oficialiai nutraukus programą
Masiniam vaikų atiminėjimui oficialiai galas atėjo 1969 metais. Tačiau tai nereiškia, kad panašūs atvejai daugiau nepasitaikė. Oficialioje ataskaitoje „Bringing Them Home“ („Sugrąžinti juos namo“) buvo pažymėta, kad „nepaisant valdžios ataskaitose esančių akivaizdžių pripažinimų, kad aborigenų vaikų interesai buvo geriau išsaugomi jų pačių bendruomenėse, atimtų vaikų skaičius ir toliau augo: nuo 220-ies 1973-iaisiais iki 350-ies 1976-aisiais“.
1997-aisiais paviešintoje ataskaitoje tvirtinama, kad iš šeimų buvo atskirta mažiausiai 100 tūkst. vaikų – apie trečdalį visų aborigenų vaikų, – tačiau dokumentais patvirtinti toli gražu ne visi atvejai, todėl realus „pavogtų vaikų" skaičius gali būti daug didesnis.
Oficialus atsiprašymas yra, kompensacijų – ne
Oficialiai dėl šių nusikaltimų buvo atsiprašyta tik 2008-aisiais, kuomet premjeras Kevinas Ruddas išplatino atitinkamą pranešimą. Tai – gėdingas mūsų istorijos puslapis“, – tuomet rašė jis.
Premjeras atsiprašė dėl „įžeidimų ir pažeminimų“, kuriuos teko patirti aborigenų bendruomenei, tačiau jo atsisakymas siūlyti piniginę kompensaciją privertė daugelį senųjų vietos gyventojų pavadinti šį poelgį kaip „pigų atsiprašymą“, rašoma „The Daily Mail“.
Australų apklausos rodo, kad tik 13 proc. gyventojų pasisako už piniginę kompensaciją. Nepaisant to, kritikai tvirtina, kad 2018-aisiais Australijos valdžia sutiko mokėti kompensacijas Fairbridge fermoje laikytiems vaikams. Nuo praėjusio amžiaus pradžios šioje fermoje viso buvo daugiau nei 3,5 tūkst. vaikų, dalis jų patyrė seksualinį ir fizinį smurtą, buvo atskirti nuo savo šeimų, jiems buvo pasakyta, kad jų tėvai yra mirę.
Nuo 1998-ųjų gegužės 26-osios būtent šiems įvykiams pažymėti Australijoje yra minima Atsiprašymo diena.
Tikina buvę „bandomaisiais triušiais“
Australijos valdžia prieš dešimtį metų pradėjo tyrimą dėl kaltinimų, kad aborigenų vaikai, kuriuos iš tėvų atiminėjo 1920-1930 metais, buvo naudojami kaip bandomieji triušiai vaistams nuo raupų atrasti.
Tuomet Senatas svarstė australų „pavogtosios kartos“ kompensacijų klausimą – šeimoms iš kurių buvo atiminėjami vaikai pagal specialią valstybės programą.
„Juos ne tik paimdavo, tačiau ir išnaudodavo… Australija daug ko nežino“, – 2008-aisiais liudijo Kathelyn Mills, viena iš tokių pagrobtų vaikų ir aborigenų atstovė.
Pasak K. Mills, vaikams, kurie buvo laikomi specialiuose globos namuose Dravine, buvo suleidžiami skiepai nuo raupų, tai tariamai paveikė jų sveikatą. Moteris tikina, kad istoriją apie skiepus nuo raupų jai papasakojo sanitaru dirbęs jos dėdė.
„Jis pasakojo, kad žmonės sunkiai, labai sunkiai sirgo. Gydymas vos jų neužmušė, – pasakojo ji žurnalistams po klausymų. – Tai buvo normali praktika.“
Tiesa, Sidnėjaus infekcinių susirgimų specialistas Warwickas Brittonas suabejojo, kad aborigenams buvo taikomas kažkoks specifinis ir kenksmingas skiepijimas. „The Daily Mail“ cituojamas medikas tikino, kad 1920-1930 metais ligonius gydė hydnocarpus aliejumi, kurio injekcijos buvo gana skausmingos.
„Tikėtina, kad šią praktiką, kuri tuo metu buvo naudojama visame pasaulyje, palaikė eksperimentais su žmonėmis“, – aiškino medikas.
Australijos gyvenantys apie pusę milijono aborigenų yra pati vargingiausia socialinė grupė šalyje. Jų vidutinė gyvenimo trukmė nuo šalies vidurkio skiriasi net 17 metų. Tikimybė, kad liks be darbo taip pat net triskart didesnė, o galimybė patekti į kalėjimą – 13 kartų.
