1965 metais parašyta disertacija „Besiplečiančių visatų savybės“ („Properties of expanding universes“) yra vienas iš svarbiausių darbų Hawkingo karjeroje. Vos tik universitetas šią disertaciją paviešino, daugybė žmonių panoro ją atsisiųsti. Kurį laiką puslapis nuo didelio lankytojų srauto tiesiog neveikė. Čikagos Universiteto astrofizikas Michaelas Turneris sako, kad toks susidomėjimas kilo ne be reikalo. Hawkingo darbas iš tiesų yra neeilinis.
Visų pirma, Turneris pastebi, kad tuo metu Hawkingas dar galėjo rašyti ranka. Tikriausiai dabartiniams studentams pasirodys juokinga, tačiau tuo metu, kai moksliniai darbai buvo rašomi spausdinimo mašinėlėmis, matematines lygtis tekdavo užrašyti ranka. Hawkingui amiotrofinė lateralinė sklerozė buvo diagnozuota dar 1963 metais, tuomet gydytojai prognozavo, kad jis išgyvens tik porą metų. Tačiau progresuojanti liga jam nesutrukdė užbaigti šios disertacijos ir parašyti nemažą kiekį simbolių ranka.
Hawkingo disertacija nėra visai nauja, todėl joje yra ir jau paneigtų faktų. Pavyzdžiui, antrajame skyriuje Hawkingas įrodinėja, kad naujos galaktikos negali susidaryti dėl materijoje susidarančių ir augančių nelygumų, tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad tai yra įmanoma. Šiame darbe kur kas daugiau laiką aplenkusių idėjų ir pastebėjimų. Pavyzdžiui, jau trečiame skyriuje Hawkingas teigia, kad augančioje visatoje būtinai veikia ir gravitacinės bangos - su tuo tais laikais sutiko toli gražu ne visi fizikai.
Turnerio nuomone, Hawkingas giliausią pėdsaką mokslo istorijoje savo disertacija paliko ketvirtame skyriuje, kuriame matematiškai įrodo, kad visata plečiasi. Hawkingas yra neįtikėtinai geras matematikas, šiuos įgūdžius naudojantis kaip galingą ginklą savo hipotezėms pagrįsti.
Pats Stephenas Hawkingas džiaugiasi, kad tiek žmonių panoro pavartyti jo disertaciją. Jis teigia, kad kiekvienos kartos mokslininkai savo idėjas kuria ant ankstesnių asmenybių pasiekimų. Galbūt kažkur kaip tik šiuo metu iš Hawkingo disertacijos įkvėpimo semiasi jauni mokslininkai.
