Pernai žinomam ukrainiečių kompozitoriui Igoriui Pokladui sukako 80 metų. Jubiliejaus proga prezidentas Volodymyras Zelenskis suteikė jam Ukrainos didvyrio vardą. Kartu su žmona Svetlana Poklad jis gyvena vasarnamyje Vorzel mieste, kuris yra vos keli kilometrai nuo Bučos ir Gostomelio.
Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, šeima nespėjo išvykti į Kijevą ir dvi savaites praleido vasarnamyje. Kompozitoriaus žmona Svetlana parodė, kaip atrodo jų namai po rusų apsilankymo. Anot jos, įsibrovėliai apiplėšė namą ir paliko jame sprogmenų, skelbė gordonua.com.
Svetlana, turite didelį namą Vorzelyje, kuriame beveik nuolat gyvenate su vyru, mama ir dviem šunimis. Bet jūs taip pat turite butą Kijeve. Taip atsitiko, kad per Rusijos invaziją likote netoli Kijevo. Kokia buvo tavo pirmoji karo diena?
Baisiausi buvo patys pirmieji sprogimai. Manau, visa Ukraina vasario 24-ąją pasitiko vienodai. Niekas netikėjo, kad taip gali nutikti. Buvo minčių, kad galbūt rusai užgrobs karinius objektus. Bet kai supratome, kas vyksta Gostomelyje, buvo per vėlu ką nors daryti. Apie aštuntą valandą ryto virš mūsų namo praskriejo naikintuvai ir mes supratome: viskas, čia pasaulio pabaiga.
Tą dieną mes visiškai nieko nesupratome. Tik vėliau išmokome atskirti, kur dirba mūsų artilerija, o kur tos šiukšlės. Manėme, kad mus bombarduoja. Pirma emocija – absoliuti panika, kuri viską užblokavo. Ir baimė. Žinote, sakoma, kad dantys griežia iš baimės. Niekada nežinojau, kaip tai būna... Pirmą kartą gyvenime išgirdau savo dantų griežimą.
Aš turėjau jėgų pažvelgti pro langą ir pamačiau juos skrendančius. Žodžiu, po dienos prasidėjo pragaras – vyko mūšis dėl Gostomelio. Kai pradėjo dirbti sunkioji artilerija, nieko nebesupratome, buvo tik baisu.
Kaip išgyvenai visą šį košmarą?
Pirmosiomis dienomis nesislėpdavome rūsyje, nes nesupratome, kas vyksta ir kaip su tuo gyventi. Bet kai netoliese pradėjo sprogti sviediniai, susirinkome su kaimynais, krikštatėviais ir lipome į savo rūsį. Iš pradžių tik sėdėjome ant kėdžių, tikėdami, kad išgyvensime šį bombardavimą ir grįšime namo. Tačiau vasario 27 d. supratome, kad pragaras ne vienai dienai. Pradėjome įrenginėti slėptuvę nuo bombų. Turime didelį rūsį, ten pastatėme lovas ir stalą. Pirmosiomis dienomis turėjome vandens ir dujų. Jei tas sąlygas galima pavadinti komfortiškomis, atsižvelgiant į viską, kas nutiko, tai jautėmės gana patogiai. Lygiai iki to momento, kai dingo elektra, vanduo, dujos ir komunikacijos. Viskas įvyko iš karto.
Kai atsidarė pirmieji humanitariniai koridoriai, spėjote pasitraukti?
Mūsų kaimynai pradėjo bandyti išvykti. Ne viskas buvo lengva. Kažkas buvo apšaudytas, tačiau žmonės nepasidavė bandydami pabėgti. Kažkuriuo metu likome trise: aš, mama ir Igoris Dmitrijevičius. Pasidarė labai baisu. Baigėsi vanduo – liko tik viena skardinė, buvo kažkas iš maisto, bet gaminti lauke baisu. Įtampa didžiulė.
Tuomet įsijungė logika. Nežinau, kur ji dingsta ramiame gyvenime. Staiga prisiminiau, kad senoje viryklėje buvo benzino, įpyliau jį į generatorių, prie kurio gyvenime nebuvau priėjus, spėjau jį užvesti ir įkrauti telefonus. Tik įjungiau ir pasipylė žinutės, kuriose rašoma, kad bandys mane išgelbėti.
Tada nežinojau, kad Alesya Batsman ir Dmitrijus Gordonas iškvietė pagalbą. Greitai išvedžiau iš rūsio mamą ir Igorį Dmitrijevičių, apsirengėme ir laukėme. Ant langų buvo nuleisti roletai. Bijojome iškišti nosį, bet aš šiek tiek atidariau langines. Laukėme pusantros valandos.
Ir štai už lango pasirodė garsioji Kostja raudonu švarku. Aš jį pavadinau angelu. Nė akimirkos neišsigandau, atidariau jam langą, o jis pasakė: „Aš esu iš Dima Gordonas, nebijok“.
Įsėdome į mašiną ir išvažiavome. Važiavome atsitiktinai, be koridorių, be palydos. Pasilikti buvo tolygu mirčiai, anksčiau ar vėliau baigtųsi ir maistas, ir vanduo. O okupantai kasdien vis labiau siautė.
Ar žinote ką nors apie žmones, kurie užėmė Vorzelį? Kas tai buvo?
Vorzelyje buvo trys įsibrovėlių rotacijos. Pirmiausiai buvo, kaip sakoma, patrankų mėsa.
Antroji rotacija – Baltarusijos brigada. Jie stovėjo su Baltarusijos vėliavomis. Tegul Lukašenka sako bet ką, kad Baltarusija neįstojo į karą, bet tai netiesa. Jie stovėjo čia, Vorzelyje. Beje, apie tai niekur nebuvo užsiminta. Bet tai yra faktas. Net jei vėliavų nebūtų, juos nesunku atpažinti iš tarmės ir akcento.
Ir tada įžengė Pskovo oro desantininkų divizija. Tai absoliutūs niekšai. Jie laikomi Rusijos kariuomenės elitu. Taigi šis „elitas“ gyveno mūsų namuose – maudėsi, žaidė biliardą, miegojo, kratė namus ir galiausiai užminavo! Bet ko jie norėjo? Kad 80-metis kompozitorius grįžtų namo ir susisprogdintų, atidarydamas fortepijono dangtį? Visai neseniai man paskambino kaimynas ir pasakė, kad ant jo spintos rasta granata. Visi namai mūsų gatvėje yra užminuoti. Tikrai baisu vaikščioti.
Įėjusi į namą Svetlana pasibaisėjo, kokią netvarką po savęs paliko okupantai. Nuotraukose matyti, kad jie namuose padarė tikrą netvarką, paliko kalną neplautų indų ir viską išmėtė. Laimei, pats namas liko nepažeistas.
