Dabartinės kadencijos Seimas yra sulaukęs daug pelnytos kritikos ir savikritikos. Prie kritikos tikriausiai turi priklausyti ir teiginys, kad kaip niekad anksčiau buvo daug kalbama apie priešlaikinius rinkimus. Bet norit gyventi taip, kaip kalbama, reikia daugiau politinės valios.
Priešlaikinių Seimo rinkimų idėja sklandė it popierinis lėktuvėlis, paleidžiamas tai iš valdančiosios mažumos-socialdemokratų pusės, tai vėl buvo pakeliamas opozicijos- konservatorių ir liberalų sąjūdžio. Šie parlamentinio gyvenimo dalyviai bene geriausiai atspindėjo susiklėsčiusią padėtį, kurioje priešlaikinių rinkimų lozungas šmėžuoja tik kaip dėmesį atitraukiantis dalykas. Yra pagrindo manyti, kad valdžios išsaugojimo bet kokia kaina meistras G.Kirkilas praėjusį pavasarį dabartinės kadencijos Seimo paleidimo idėją išnaudojo švelnaus pagąsdinimo labui. Turėjo nulyti daug vasaros lietaus, kol mažumos vyriausybės palaikymo komanda iš konservatorių pusės atsimetė nuo politinės talkos darbų ir pasuko vairą G.Kirkilo vyriausybės kritikos link.
Daugeliui juntant, jog dabartinė vyriausybė ir taip išgyveno ilgiau, nei Seimo jėgų išsidėstymas galėjo lemti, artėjo vienas svarbiausių įvykių- biudžeto priėmimo epizodas, žadėjęs karštą intrigą. Juk yra aišku, kad būtent biudžeto klausimas yra standartinis valdančiųjų jėgos patikrinimo būdas. Senų demokratijų istorija rodo daugelį atvejų, kuomet nesugebėjusi gauti daugumos palaikymo biudžeto formavimo klausimu, vyriausybė pasitraukdavo. Tada gebėjimas suformuoti naują vyriausybę ir nulemdavo pasirinkimą- dirbti toliau, ar paleisti parlamentą, ieškant tautos patarimo rinkimuose. Tačiau Lietuvos politikoje iš didelio debesio nebuvo nei rimtesnio lietaus, nei sniego.
Biudžetas buvo patvirtintas be mūšio, bet nedelsiant po to Seimo vicepirmininkas A.Kubilius kreipėsi į Prezidentą, prašydamas nei daug, nei mažai - paleisti Seimą, nes mažumos vyriausybė, vedama socialdemokratų lyderio G.Kirkilo, yra neįgali. Nesiginčyčiau dėl vyriausybės darbo vertinimo net jei kas nors ne taip mandagiai ją apibūdintų. Tačiau konservatorių pirmininko kreipimasis liudija ir tai, kad neįgalumo ženklu pažymėta ne tik vyriausybė, bet ir pats Seimas. Ar galėjo atsitikti taip, kad visi politinio teatro veikėjai yra tokie silpni, kad net nuo scenos nulipti negali? Negaliu patikėti, kad tai būtų tiesa, tačiau panašūs klausimai apninka ne vieną stebėtoją.
Jei pavasarinis G.Kirkilo priešlaikinių rinkimų agitavimas priminė jautresnių politikų gąsdinimą, tai šiandienis konservatorių ir liberalų sąjūdžio epizodas gundo interpretuoti pasiūlymą kaip rinkiminės kovos pradžią. Iš tiesų, naujų rinkimų repeticijos prasideda pačiais įvairiausiais būdais, iš kurių liūdniausias yra vengimas imtis ko nors rimto - reformų, nepopuliarių antiinfliacinių priemonių, valdymo išlaidų mažinimo, etc. Ir priešingai, viskas metama tam, kad būtų sutvarkyti tokie reikalai, kurių jokiu būdu negalima palikti nei kitam Seimui, nei kitiems tvarkytojams. Tai tokie reikalai, kuriuos vieni vadina viltingu proveržiu nacionalinėje energetikos programoje, o kiti- didžiausia nepriklausomybės metų afera.
Išdėstytos aplinkybės verčia manyti, kad priešlaikinių rinkimų planas yra gerokai pavėluotas, tačiau kitų metų politinį kalendorių jis gali rimtai paveikti. Kad ir apsisprendžiant pasirinkti pačią artimiausią eilinių rinkimų datą, kad bent kažkiek sutrumpinti dienas tokio Seimo, kuris nei sistemiškai dirbti, nei išdidžiai pasileisti neįstengia. Tai tiesiog Kalėdinė dovana aukštajai biurokratijai ir valdomos demokratijos darbininkams - juk turi kažkas valdyti valstybę.
