Seime susirinkę kultūros paveldo apsaugos institucijų atstovai teigia, kad Lietuvoje pakanka kultūros paveldo sektorių reglamentuojančių teisinių dokumentų, tačiau stringa atskirų jų straipsnių įgyvendinimas, o kultūros paveldo apsauga lieka tik popierinė.
Penktadienį Seime surengtoje konferencijoje "Lietuvos kultūros paveldo apsaugos politika" konstatuota, kad Lietuvoje kultūros paveldas ir jo apsauga laikoma pažangos stabdžiu, ir šiai nuomonei nėra priešinamasi.
Konferenciją surengę Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas kartu su Valstybine kultūros paveldo komisija sukvietė šalies savivaldybių paveldo apsaugos specialistus, istorikus, archeologus, gamtosaugininkus iš esmės aptarti ir įvertinti kultūros paveldo apsaugos politiką bei teikti siūlymus Seimui.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas profesorius Jonas Glemža įvardijo aktualiausias paveldosaugos politikos problemas. "Atrodo, kad teisės aspektu paveldosaugos politikai skirtų dokumentų pakanka, bet yra svarbiausia įgyvendinti konkrečias jų nuostatas. Turime prisiminti, kad iki šių metų pradžios į Kultūros vertybių registrą buvo įrašyta per 17 tūkstančių objektų, kompleksų, vietovių pavadinimų, o iš viso objektų yra beveik 25 tūkstančiai. Tokios kiekybinės paveldo apimtys turi įtakos tvarkymai, rėmimui ir sklaidai", - sakė J. Glemža.
Pasak jo, pasikeitus ekonominėms sąlygoms, artimiausiam dvejų-trejų metų laikotarpiui būtina nauja Ilgalaikė kultūros paveldo išsaugojimo programa, nes 2002 metais priimtoji nebeatitinkanti šių dienų sąlygų. "Šiandien labai svarbus įstatymų įgyvendinimas. Turime buksavimų įgyvendinant 2004 metais priimtą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, kai kurių jo straipsnių neįmanoma įgyvendinti, jų formuluotes sunkiai supranta net paveldosaugos institucijų darbuotojai. Tikimės, kad kitą mėnesį Valstybinė kultūros paveldo komisija baigs formuoti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo tikslinimo siūlymus, kad šis įstatymas būtų lengviau suvokiamas, sumažėtų specialiųjų planų poreikis", - kalbėjo komisijos pirmininkas.
Jo teigimu, šiuo metu iškyla paveldo apskaitos, apsaugos kontrolės, tvarkybos ir rėmimo prioritetų klausimai. "Kyla problemų dėl išimtinių kultūros paveldo objektų atkūrimo atvejų - ne tik Žemutinės pilies, bet ir Kauno, Klaipėdos piliaviečių, Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atkūrimo, o juk šie darbai yra patys brangiausi", - minėjo J. Glemža.
Pasak jo, labai svarbus pasaulio kultūros paminklų Lietuvoje apsaugos įstatymas, kurio projekto rengimas yra įstrigęs. "Šis įstatymas turėtų padėti suderinti valstybės ir savivaldybių siekius saugant pasaulio paveldą, už kurį atsakinga valstybė. Iš kitos pusės, Lietuvoje nėra jokio finansinio rėmimo pasaulio paveldo objektams. 1998-1999 m. valstybė iš biudžeto skyrė po 15 milijonų litų Vilniaus senamiesčio fizinei būklei pagerinti, bet po 2000 metų jokio tiesioginio parėmimo šiems objektams nėra. Taip pat svarbu įgyvendinti Lietuvai reikšmingo užsienyje esančio paveldo apskaitą ir atskirų nekilnojamųjų objektų globą, ne tik esančių Rytuose, lietuvių tremties vietose, Vakarų Europoje, bet ir JAV, kur yra mūsų emigracijos istorija", - kalbėjo J. Glemža.
Stringa ir moksliniai fundamentiniai kultūros paveldo - lietuvių kalbos, tautosakos, nekilnojamojo kultūros paveldo - tyrimai, laukiama, kada šią penkerių metų perspektyvinę programą patvirtins Vyriausybė. Pasak J. Glemžos, spręstina ir archeologijos objektų bei dvarų sodybų, suskaidytų į atskirus sklypus, įteisinimas Nekilnojamojo turto bei žemės registre bei kadastre, nepajudėjo ir etnografinių kaimų išsaugojimas, taip pat nepradėta kultūrinio kraštovaizdžio apskaita.
J. Glemža minėjo, kad kai kurios savivaldybės, pasižyminčios kultūros paveldo gausa, kaip Trakų, Neringos, pastaraisiais metais neskiria lėšų kultūros paveldo saugojimui, nors surenkamų mokesčių už įvažiavimą į šių savivaldybių teritorijas, dalis turėtų būti skiriama paveldosaugai.
Minėtose savivaldybėse, pasak Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narės Aurelijos Stancikienės, nėra skiriama lėšų ne tik paveldosaugai, bet ir aplinkosaugai. "Labai daug kultūros paveldo objektų yra įrašyta į registrą, bet nėra saugomi nei įrašyti, nei neįrašyti. Deja, mūsų valstybėje egzistuoja tik popierinis saugojimas, nes įstatymų priimame daug, bet tikrojo, autentiškojo paveldo su kiekviena diena negailestingai mažėja. Palaipsniui tampame biurokratine popierinės teisės valstybe. Geriausiai tai iliustruoja tokie skaičiai: iš beveik 200 mln. Lt, skirtų Valdovų rūmų atkūrimui, tik 6 mln. Lt buvo skirti autentiškų mūrų konservavimui ir apie 11 mln. Lt - radinių konservavimui ir restauravimui. Tai nesudaro nė 8 procentų autentikai išsaugoti, ir tai rodo mūsų požiūrį į paveldą, kuris pas mus laikomas pažangos stabdžiu", - kalbėjo A. Stancikienė.
Apie dvarų ir medinio paveldo išsaugojimą kalbėjusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė sakė, kad dvarų paveldas nėra diferencijuojamas, nevyksta jo monitoringas, nė vienos dvaro sodybos nesaugo savivaldybė. Kultūros ministerijos duomenimis, daugiau negu 70-80 proc. dvarų yra blogos būklės. Oficialiais 2008 metų duomenimis, iš 582 Nekilnojamojo turto ir žemės registre esančių dvarų tik apie 70 yra naudojami kaip muziejai, bibliotekos, ligoninės, ir tik 131 dvaro sodyba yra valstybės saugoma.
"Dvaro sodyba yra kraštotvarkos objektas, tačiau jis neintegruotas į šiandieninį Lietuvos gyvenimą, neišnaudojamos kultūrinio paveldo saugomų teritorijų steigimo teisinės galimybės. Nesprendžiama žemės konsolidavimo problema tiek siekiant dvarų sodybų vientisumo, tiek konsoliduojant žemėnaudas aplink dvarų sodybas žemės ūkio paskirčiai atkurti, tiek steigiant kultūrines saugomas teritorijas. Vyksta net priešingas procesas, kaip kotedžai Lentvario dvaro sodybos teritorijoje, Noreikiškių penkiaaukščiai pastatai. Opi yra dvarų parkų (vien istorinių Lietuvoje yra 800) restauravimo, atkūrimo ir priežiūros problema. Nėra vykdoma Ilgalaikė dvarų paveldo objektų - istorinių želdynų (parkų) tvarkymo darbų programa, patvirtinta 2005 m. Beveik netvarkomas medinis dvarų paveldas, kuris yra itin vertingas ir sparčiausiai nyksta", - vardijo dr. G. Drėmaitė.
Konferencijoje aktualiausias paveldosaugos problemas Seimo atstovams išsakė Kultūros paveldo departamento, Kultūros ministerijos, Žemės ūkio ir Ūkio ministerijų, Savivaldybių asociacijos, Valstybinės saugomų teritorijų, Lietuvos žaliųjų judėjimo, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos vadovai.
