Vilniaus galerijos „Arka“ direktorė grafikė Dovilė Tomkutė tiesiog meistriškai įrodė, kad aukštos pareigos jokiomis aplinkybėmis negali nustelbti meniškos prigimties. Vilniuje, viešbutyje „Novotel“, atidaryta dailininkės darbų paroda „Šešėlių sodai“ jau pirmąją dieną sulaukė pirkėjos iš Vokietijos.
Neišsipildžiusios svajonės atšvaitai
Kaip visuomet elegantiška ir žavi D. Tomkutė pasakojo, kad parodos idėja kilo jau seniai, ir šis darbų pristatymas tikrai nėra pirmasis. Tiesiog čia, „Novotelio“ viešbutyje, abipus langų šviesioje erdvėje buvo pakabinti ypatingiausi paveikslai iš dviejų ankstesnių kolekcijų. Todėl nenuostabu, kad ir į akis šiandieninė paroda krito kur kas labiau nei ankstesniosios. Štai pačią pirmą dieną atsirado ir pirkėja, beje, panorusi įsigyti vieną iš dviejų pačiai autorei brangiausių paveikslų „Seserys“, rašo „Respublika“.
Grafikė neslėpė skubiai lėkusi į spaustuvę, kad galėtų atspausti šį kūrinį dar kartą. Kad nebūtų taip, jog jau antrąją parodos dieną pristatyme neliks vieno įspūdingiausių darbų.
Tačiau nors paveikslai buvo kurti ne vakar ir ne šiandien, jų sukūrimo idėja D. Tomkutei vis dar šviežia ir greičiausiai liks reikšminga dar ne vienerius metus. „To nesu viešai sakiusi, bet ši paroda yra tarsi neišsipildžiusi mano svajonė apie teatrą. Užaugau aktorių šeimoje, mano abu tėvai buvo aktoriai. Visuomet svajojau apie sceną. Vaikystėje patikdavo ir vaidinti, ir filmuotis, ir net teko to grybštelėti. Tačiau tėvai labai stipriai nuo to atkalbinėjo. Bet aš net įstojusi į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją, vėliau – į Vilniaus dailės akademiją, mėgdavau ilgai sėdėti repeticijose ir piešti aktorių portretus“, – šnekėjo menininkė.
Sustingusio teatro vaizdai
D. Tomkutė prisimena, kad nuo aktorystės kelio tėvai ją atkalbinėjo jokiu būdu nelinkėdami dukrai dažnai sausos artisto duonos. Na, o kai pavyko įstoti į M.K. Čiurlionio menų gimnaziją mokytis dailės, išsisklaidė bet kokios abejonės. Ir vis tik teatras visuomet užėmė ypatingą vietą menininkės gyvenime, ėjo paraleliai, neleisdamas užmiršti apie save. Todėl nė kiek nekeista, kad net diplominis D. Tomkutės darbas buvo „Teatras iš Lietuvos teatro istorijos“.
Grafikė pasakojo savo darbuose tarsi kurianti sceną: draperijos, dekoracijos, veikėjų pozų atgaivinimas. „Man daug kas sako, kad tavo darbai – tarsi sustingusio teatro vaizdai“, – šnekėjo kūrėja. Ir po akimirkos priduria, kad štai toks svajonės perkėlimas į meno kūrinius buvo parodos lankytojų sutiktas itin šiltai. O kadangi darbai bus eksponuojami dar tris savaites, labai gali būti, kad veikiai kiekvienas jų ras sau artimą sielą.
„Ar nebandžiau į teatrą sukti savo dukros? Na, ją aš bandžiau sukti į muziką, į Balio Dvarionio muzikos mokyklą. Tačiau jau atsisakė. Ji taip pat paišo. O viešai vaidinti kažkaip nebando. Vis tik reikia būti labai artistiškai asmenybei iš vidaus. O aš savo netektį galbūt kompensuoju tuo, kad vis tiek vedu parodas, dirbu su renginiais. Viešai kalbėti, bendrauti su publika – tai man tarsi pakaitalas“, – nusijuokė D. Tomkutė.
Darbai, verti dienos šviesos
Na, o visi „Šešėlių sodų“ darbai buvo sukurti prieš pusantrų metų. Pasak menininkės, pradžią tam davė vienas kolega, inspiravęs skaitmeninės grafikos parodą. „Aš visą gyvenimą be grafikos, tiesioginės savo specialybės, labai domėjausi fotografija, vėliau skaitmenine fotografija. Turėjau begales nuotraukų. Ir pirmas darbas, kurį padariau iš įvairių vaizdų, kelionių, žmonių siluetų, taip mane užkabino, kad vėliau negalėjau sustoti“, – prisiminimais dalijosi kūrėja.
Vėliau jau sąmoningai D. Tomkutė ėmė kurti siužetus, kompozicijas, pasitelkdama modeliais savo dukrą bei jos drauges. Menininkė įrengė savo namuose improvizuotą fotostudiją, o mergaitės buvo vyniojamus į įvairiausius audeklus ir turėjo lipti net ant spintų, kad jas būtų galima nufotografuoti iš aukštai, kad jos galėtų „skristi“.
„Įsitraukiau ir tas darbas man tapo neapsakomu malonumu. Dalis iš tų darbų buvo eksponuoti didelėje parodoje Šiuolaikinio meno centre „Erdvė. Plokštuma. Kūnas“. Kita dalis buvo rodyta galerijoje „Kairė – dešinė“.
Taip pat nemažai darbų buvo eksponuota Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pernai metais. Ir dar šiais metais paveikslai buvo išvežti į Maskvą ir į Baku. Ta paroda nuolat pasipildo, nes kažkokiai progai ar savo malonumui vis sukuriu naujų darbų, kuriuos atspausdinu. Na, ir mūsų pažįstamas „Novotelio“ direktorius, ponas Jaime Fausas parodė gražią iniciatyvą ruošti parodas. Sykį man teko būti viename atidaryme ir aš kukliai paklausiau, gal galėtų ir norėtų parodyti mano darbus. Jis su džiaugsmu sutiko. Tad atrinkome šiai parodai šešioliką paveikslų – tiek sutalpinome „Novotelio“ languose ir viduje, įkurdinome kampuose“, – šypsojosi grafikė.
D. Tomkutė sakė, kad kiekvienoje aplinkoje darbai atrodo vis kitaip. Na, o šiame viešbutyje, kur tiek erdvės, šviesos, šiuolaikinis interjeras, darbų pasirodymas maloniai nustebino net pačią autorę. Juk kai darbai būna atspausdinti, kartą parodyti, dažnas menininkas galvoja, kad kelti juos į dienos šviesą antrą kartą kaip ir neverta. Tačiau „Šešėlių sodo“ parodos kūrėja įsitikinusi, kad tikrai verta. Juk jei žmogus neateina į galeriją ar į biblioteką, kodėl jis tų darbų negalėtų pamatyti viešbutyje ar paprasčiausiai eidamas Gedimino prospektu?
Rasa Velijevaitė
