Mokiniais ir studentais rugsėjiškai pražydusiose gatvėse apima toks rudeniškai brandus pasiryžimo naujiems darbams jausmas... O karingai nusiteikus darbams imi dairytis - kokia gi Lietuva iš tiesų išaušo šį rugsėjį, lyg nuotaka paslėpta po pirmokėlių gvazdikų ir kardelių šydu.
Kokia ji šiandien ta trispalvė mūsų Tėvynė nebespėjanti paskui infliacijos rodiklius ir emigruojančius tautiečius, išbąlusi ekonominės krizės grėsmėje, nuraudusi korupcijos voratinklyje. Tačiau jeigu būčiau paprašytas įvardinti tik vieną, pačią didžiausią mūsų šalies bėdą, neabejodamas teigčiau – Lietuvoje šiandien labiausiai trūksta socialinio teisingumo.
Pasipūtėlė demokratija puikuojasi istorijos sertifikato išrašu: „demokratija turi daug ydų, bet žmonija kol kas nieko geriau neišrado“. Tačiau, demokratija be orių gyvenimo sąlygų kiekvienam, socialinių garantijų, kvalifikuoto ir visiems prieinamo švietimo, priimtinos sveikatos apsaugos sistemos, deramo atlyginimo ir pensijų nėra laimingasis „Eldorado“ turintiems tik formalią teisę visu tuo naudotis, bet jokių realių galimybių. Demokratija, savo biurokratijos stalčiuose pametusi socialinio teisingumo receptą yra gera ir rūpestinga mamytė tik pinigais grįstam „elitui“, o likusiai visuomenės daliai - tai pikta ir negailestinga pamotė.
Tam, kad nubrėžti gaires socialinio teisingumo kūrimui pirmiausia reikia aiškiai suvokti, kas yra socialinis teisingumas. Visų pirma, socialinio teisingumo sąvoką būtina aiškiai atskirti nuo socialinės lygybės sąvokos. Sovietų eksperimentą marksistinio „laimės žiburio“ link visi patyrėme: iš centro prievarta kuriamos lygiavos dar kartą patirti nebesinorėtų. Kalbant apie teisingumą, tai jis iš dalies įgyvendinamas dėl pranašumo jausmo prieš tuos, kurių savanaudiški siekiai yra apriboti. Socialinis teisingumas bus įgyvendintas tuomet, kai turtingas verslininkas nebus „elitiškesnis“ už kitos srities profesionalą, įtakingas teisininkas nebus teisingesnis už kasdieną mokinius vedantį į tiesą mokytoją, sporto klube pavargęs valdininkas nebus labiau nusipelnęs kvalifikuotos sveikatos apsaugos už sergantį bedarbį. Socialinis teisingumas bus įgyvendintas tuomet, kai patekti į žurnalo viršelį dėl to, kad nusipirkai prabangų niekutį bus jei ne gėda, tai bent jau juokinga.
Socialinis teisingumas yra daug labiau aktualus jaunos demokratijos šalims Rytų Europoje patiriančioms stiprius ekonominius ir socialinius lūžius, nei nusistovėjusių tradicijų Vakarų Europos valstybių piliečiams. Lietuvoje gausu pavyzdžių iliustruojančių netgi atvirkštinius - socialinės neteisybės kūrimo veiksmus. Pavyzdžiui, pensijų nusavinimas iš dirbančiųjų pensininkų arba taip ir neištesėti pažadai laiku įvesti progresinių mokesčių sistemą. Taigi Lietuva kenčia socialinio teisingumo deficitą. Ką daryti?
Solidarumas per atsakomybę
Šiuolaikinių socialinių mokslų profesoriai laužo galvas bandydami išspręsti lygtį su dviem kintamaisiais: laisve ir lygybe. Šią lygtį visuomenė sprendžia jau daugelį šimtmečių. Tai būtų vienintelė iki šiol neišspręsta lygtis su dviem kintamaisiais, jei tie kintamieji nepriklausytų tam pačiam dydžiui (t.y. jie gyvena ant tos pačios koordinačių ašies). Teisybė socialiniu požiūriu bus įgyvendinta tada, kai žmonija bus lygi ir laisva vienu metu. Tačiau neįmanoma kalbėti apie laisvę ir lygybę vienu metu neįvedus į politinės doktrinos lygtį naujų dimensijų, visų pirma atsakomybės dimensijos. Ekonomikoje negalima vengti natūralių rinkos dėsnių, tačiau visuomenės socialiniame ir kultūriniame sektoriuje būtinas solidarumas. Skirtingai nuo socialistų, krikščioniškoji demokratija siūlo solidarumą kurti visuomenėje ne prievartiniu (centro kontrolės) būdu, tačiau per kiekvienos asmenybės ugdymą ir visuomenės savimonės kėlimą. Nekalbant apie tiesioginę valstybės atsakomybę, nepakeičiamas šioje užduotyje tampa stiprus nevyriausybinis sektorius, bažnyčios bendruomenės bei kiekvienas pilietiškumą, visuomeninę atsakomybę ir dvasinę brandą didinantis veiksnys. Sveikoje visuomenėje kiekvienas jos narys pats turi norėti būti solidarus su kitais.
Pinigų moralinė devalvacija
Laisvę būtina užtikrinti materialiojoje plotmėje, tačiau lygybės reikia siekti dvasinėje, nematerialioje dimensijoje. Negalima uždrausti uždirbti, turėti ir tuo džiaugtis, tačiau pinigai negali tapti visuomeninės pagarbos ženklu ir pseudoelito skiriamuoju bruožu. Visuomenės elitas yra tie žmonės, kurie tai visuomenei suteikia daugiau prasmės, šviesos ir šilumos, o ne spindintys šaltu ir tuščiu prabangos blizgesiu. Kaip pasiekti pinigų moralinę devalvaciją?
Pirmiausia visuomenės savimonės šviesoje privalo sugriūti „laisvo žodžio“ mitas. Laisvas žodis pas mus iš tiesų laisvas, tačiau labai brangus. Eskaluojamos karštos temos žiūrovai gali vertinti, stebėtis, tikėti, netikėti, galų gale nesidomėti... Tačiau jie negali pasirinkti pačios problemos, nes televizijos laidas užsako ne jie. Nacionalinę žiniasklaidą būtina plėsti ir kelti jos kokybę. Žinoma, nacionalizuoti „Lietuvos Ryto“ nesiūlau, tačiau objektyvaus (gal net nacionalinio) dienraščio iš tiesų neturime. Nacionalinė televizija už auditoriją kovoją su komercinėmis, deja dažniausiai tais pačiais ginklais. Gilesnės perspektyvos žvilgsnį užgožia pragmatinis paklausos-pasiūlos dėsnis.
Pozityvus žiniasklaidos aspektas yra jos galia. Jei šis ginklas būtų panaudotas gėriui kurti – tai būtų labai galingas ginklas. Šiandien prie socialinio teisingumo daug labiau gali prisidėti (ir prisideda) populiarūs teigiami visuomenės veikėjai tokie kaip Edita Mildažytė ar kunigas Ričardas Doveika, nei daug žadantis ir daug svertų turintis ministras pirmininkas.
Stiprus vidurinysis sluoksnis
Kitas socialinio teisingumo fundamento pamatinis akmuo yra stiprus visuomenės vidurinysis sluoksnis. Stiprinti vidurinįjį sluoksnį reiškia užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas kiekvienam. Kuo daugiau neparsiduodančių visuomenės piliečių – tuo mažiau korupcijos ir, vadinasi, pinigų įtakos. Taigi šiek tiek lygiavos įvesti būtina, taikant progresinius mokesčius, keliant minimalų darbo užmokestį ar taikant kitą adekvatų metodą. Stiprus vidurinysis sluoksnis privalo tapti intelektualia pilietine terpe turinčia demokratijos svertus savo rankose.
„Gerojo kaimyno“ dėsnis: subsidiarumas
Socialinis teisingumas negali apsieiti be „gerojo kaimyno“ dėsnio valstybėje. Tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Juk visi norime turėti kaimynus, kurie per dažnai nekontroliuoja mūsų veiksmų ir nesikiša į mūsų privatų gyvenimą, tačiau bėdai ištikus pirmieji atskuba į pagalbą. Toks privalo būti ir valstybės vaidmuo: „jei gali nesikišti, tai nesikišk“. Panašus yra pradedančiųjų poetų dėsnis: „jei gali nerašyti – tai nerašyk“... Savivalda, bendruomenė, galų gale šeima, yra tie laipteliai kuriais iki žmogaus neprivalo leistis kontoliuojanti valstybės ranka, jei to būtinai nereikia. Tačiau mažesnėje bendruomenėje kilus bėdoms, kurių sprendimui svertų ar išteklių jose pačiose neužtenka – būtina valstybės pagalba. O tiesioginis „gerojo kaimyno“ dėsnis ir parodo tai, kad visuomenė, kurioje yra gyva bendruomeniškumo dvasia yra sveika ir stipri visuomenė.
Socialinis teisingumas - tai ne sausa dogma, o realybė, kurios turime siekti ir kurioje kiekvienas visuomenės narys būtų laisvas ir lygus vienu metu.
