Šią savaitę: puikus melancholiškų “Tindersticks” albumas “Waiting for the Moon”, neabejotinai patiksiantis Nicko Cave’o ir panašios muzikos gerbėjams; elektronikos ir hip-hopo mišinys “Prefuse 73” albume “One Word Extinguisher” ir naujas prancūziškos elektroninės muzikos duetas “M83” su “Dead Cities, Red Seas & Lost Ghosts”.
“Tindersticks” - “Waiting for the Moon”06.17, Beggars Banquet (rock/ chamber pop)Įvertinimas: 8/10Panašu į: Nick Cave, Leonard Cohen, Lambchop
Jeigu albumų gerumas būtų vertinamas pagal grupės novatoriškumą juos kuriant, “Tindersticks” neabejotinai būtų visų sąrašų apačioje, tačiau grupės gerbėjui stabilumas yra geriausia priežastis įsigyti kiekvieną jų naują darbą.
Iš tiesų tai viena retesnių grupių, kuri pirmojo albumo skambesį išlaiko visą 10 metų kūrybos laikotarpį. Su niekuo nesumaišomas melancholiškas Stuarto Stapleso vokalas, identiškas ritmas, kad neprabustumėte klausydamiesi visą albumo laiką trunkančios istorijos, daugiau perkusija nei mušamieji ir viską apvainikuojantis styginių skambesys, bet kurią kompoziciją paverčiantis maža muzikine drama.
“Waiting for the Moon” jokia išimtis 6 albumų serijoje. Tiesa, pirma albumo kompozicija “Until the Morning Comes” maloniai nustebina netikėtu grupės styginių instrumentų aranžuotojo Dickono Hinchliffe’o vokalu. Nustebina taip, kad neišklausius pirmų 4 dainų norisi grįžti į albumo pradžią.
Yra albume ir silpnų vietų, tokių kaip kompozicija “04 4-48 Psychosis”, kuri smarkiai išsiskiria iš albumo tiek intensyvumu, tiek ir perkrauta instrumentuote. Pirmoji pristatomoji daina “Sometimes it Hurts” - duetas su dainininke Lhasa de Sala - yra tik nevykęs “Travelling light” perdirbinys, nors negali sakyti, kad nesmagus.
Tačiau padėtį taiso 7 minučių simfoninė drama “My Oblivion”, ankstesnę grupės kūrybą menančios “Say Good Bye to the City”, “Sweet Memory”, “Trying to find a home” ir “Runing Wild” - nekuklus gerų dainų rinkinys, prisimenus, kad paskutiniame grupės albume tebuvo 8 kompozicijos.
Jeigu jums patinka Nickas Cave’as ar Leonardas Cohenas, tuomet “Tindersticks” būtų teisingas žingsnis, ieškant muzikos, kurios klausantis galima pasitikti mėnulį.
http://www.beggars.com/us/tindersticks/ (yra kelių dainų perklausos galimybė)http://www.tinder.org/http://www.tindersticks.co.uk/
“Prefuse 73” - “One Word Extinguisher”05.06, Warp (electronica/IDM)Įvertinimas: 8/10Panašu į: “Autechre”, “Plaid”
Niekada nebuvau didelis hip-hopo gerbėjas, o elektronika kaip žanras niekuomet nebuvo arčiausiai širdies, tačiau 2003 metai labai palankūs šiai krypčiai, tad tenka susitaikyti su tikrove ir griebtis dar vieno albumo.
Šį kartą tai “Prefuse 73” pasivadinęs prodiuseris Scottas Herrenas ir jau antras gana stiprus darbas jo diskografijoje. Nors pirmojo klausytis ir neteko, pakanka paminėti, kad jau po “Vocal Studies + Uprock Narratives” išleidimo jam “grėsė” prestižinis “Shortlist” prizas, teikiamas žymiausių pasaulio prodiuserių ir muzikantų už naujas idėjas muzikai (anksčiau šį apdovanojimą yra gavę australai “The Avalanches” už tikrai vieną nuostabiausių pastarojo dešimtmečio darbų “Since I Left You”).
Tai, ką “Prefuse 73” pateikia savo darbe, grubiai galima priskirti dviem kryptims - nepriekaištingai elektronikai ir lengviesiems hip-hopo elementams. Nežinau, kaip “juodojo” stiliaus gerbėjai įvertins “Prefuse 73” bandymus žaisti maišant žanrus, tačiau elektroninė pusė atlikta beveik tobulai. Belieka tiktai užsidėti ausinuką ir visą vasarą vaikščioti linksint į taktą.
Rekomenduojama net esant 100 proc. priešiškumui hip-hopui.
http://www.warprecords.com/prefuse73/
“M83” - “Dead Cities, Red Seas & Lost Ghosts”04.15, Virgin (electronica)Įvertinimas: 9/10Panašu į: “Air”, “Plaid”
Jeigu “M83” su “Air” vertintume pagal populiarumą, pirmieji smarkiai nusileistų, tačiau kalbant apie muzikos kokybę, “Air” vyrukams jau būtų laikas susiimti.
Niekas neabejoja prancūzų dueto sugebėjimais ar jų “Moon Safari” genialumu, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad nuo minėto albumo laikų jie nieko “tokio” pasauliui nepateikė.
Apžvelgiamas “M83” darbas dar tik antrasis jų kūryboje, bet potencialas akivaizdžiai juntamas. Nors informacijos apie grupę internete faktiškai neaptikau, bevartydamas prancūziškus šaltinius suradau, kad, kaip ir “Air”, “M83” yra dviejų jaunų žmonių kolektyvas, apie kurį patys prancūzai rašo tik geriausius žodžius.
Jų muzika varijuoja elektronikos žanro ribose, kartais užkabindama “techno” elementus, kartais eksperimentinį roką, tad nenuostabu, kad su jais lyginamų grupių paletėje gali atrasti ir pakankamai subtilius ar net lyriškus “Air” bei “Plaid, eksperimentuojančius “Sigur Ros” su “Godspeed You Black Emperor”, taip pat, atrodytų, neturinčius nieko bendra rokerius “My Bloody Valentine” ar “The Velvet Underground” (pastaruosius du mini ir patys grupės nariai, muzikinius ieškojimus pradėję toli nuo elektronikos).
Albume dominuoja intensyvaus senoviško skambesio (o gal iš tiesų senoviški) elektroniniai vargonėliai (iš tiesų asociacijos su vargonais - tiesioginės), efektingos elektrinių gitarų variacijos ir iki kelių natų supaprastintos melodijos.
“Dead cities, red seas & lost ghosts” - tamsus, labai intensyvus, įtraukiantis ir šiltas darbas. Jį galima būtų lyginti su šiuolaikinių kino kompozitorių darbais, kurie lemiamose scenose sugeba sukurti kažką, kas dramatiškose scenose priverčia žiūrovą arba krūptelti, arba nubraukti ašarą. “M83” žino, ką daryti, kad klausytoją priverstų drebėti iš malonumo.
Ką gi, jeigu dar ne šių metų pabaigoje, tai po 3-5 metų darbo ta pačia kryptimi pasaulis atras naujus talentus.
Kitą savaitę:Dar vienas britų “archeologinis” atradimas “Yeah Yeah Yeahs” ir (tikėkimės) puiki JAV atsvara su “The Mars Volta” ir Michelle Branch.
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]
