Šią savaitę net du darbai, susiję su “Art Of Noise” nariu Trevoru Hornu. Pirmasis kaip visada ilgai gimdytas naujasis Sealo darbas “IV”, o antrasis priklauso kolektyvui iš Škotijos “Belle and Sebastian”, kurio skambesį Trevoras Hornas pakeitė iš peties. Taip pat gera proga pristatyti britų dainininkę Beth Orton, vienu metu išleidusią net du albumus.
"Belle & Sebastian" - "Dear Catastrophe Waitress"10.06, "Rough Trade" (indie pop)Įvertinimas: 8/10
Net ir nebūdamas didelis “Belle & Sebastian” gerbėjas, žinau, kad tai iš esmės vienas keisčiausių kolektyvų muzikos istorijoje. Paradoksas ir ne kitaip. Susikūrė, bet nutarė nesieksią išpopuliarėti. Netgi žadėjo išsiskirti išleidę du albumus, tačiau rinka ir gerbėjai su jais sužaidė kiek kitokį žaidimą.
Nepadėjo net ir tai, kad pirmo albumo tebuvo pagaminta 1000 kopijų. Geros recenzijos kelių muzikinių žurnalų puslapiuose ir informacija tarp klausytojų pasklido šviesos greičiu. Tiesa, iki 1999 m. akibrokšto, kai grupė laimėjo “Brit” apdovanojimą, buvo išleistas ne vienas albumas, tačiau iki tol jie buvo ignoruojami. 1999 m. muzikinė spauda gavo šaltą dušą “B&S” iškovojus svarbiausiame Didžiosios Britanijos muzikiniame renginyje - tyliai, tipišku, daugiau JAV grupėms būdingu “indie” skambesiu grupė išsikovojo pripažinimą.
Šiandien Trevoro Horno diena. Miniu ji Sealo albumo “IV” apžvalgoje, tačiau, kur kas svarbiau užsiminti apie jo indėlį “B&S” įraše “Dear Catastrphy Waitress”. Jis išgarsėjo prodiusuodamas tokias grupes kaip “Pet Shop Boys”, “Frankie Goes To Hollywood” ar “T.A.T.U.”, t.y. daugiau ar mažiau popmuzikos stiliaus atlikėjus. Turint omenyje anksčiau “B&S” propaguotą stilių, daugelį klausytojų ši žinia šokiravo ir, kiek teko skaityti atsiliepimų, ne visi sugebėjo atsigauti po šoko. Viena aišku - naujas “B&S” darbas turėtų patikti tiems, kuriems ankstesnė grupės kūryba nepatiko.
Naujasis “B&S” skambesys labai savotiškas. Vargu ar tai kažkas nauja, tačiau popmuzikos ir 8-ojo dešimtmečio derinys skamba išties savotiškai. Taip ir norisi “Dear Catastrophy Waitress” įvardyti kaip “neopopmuzikos” (tokios, atrodo, dar nėra). Tačiau tai būtų pernelyg paprasta. Galbūt “Step into My Office Baby” yra savotiškas popmuzikos žanro atstovas, tačiau kaip su “Roy Walker”? Argi tai ne “Fleetwood Mac” skabesys? O “Lord Anthony” - ar tai ne tie patys senieji melancholiški “B&S”?
Stilistika keičiasi, bet “B&S” yra kažkokio nepaaiškinamo žavesio, kuris atgaivins ir senuosius grupės bičiulius, ir atras naujų.
http://belleandsebastian.banchory.net/http://www.jeepster.co.uk/belleandsebastian/
Seal - "IV"09.15, "Wea" (soul/R&B/pop)Įvertinimas: 7+/10
Atlikėjas, kuris niekur neskuba - taip galime pavadinti dainininką, pseudonimu Seal. Užuojauta tikriems jo gerbėjams, priverstiems kiekvieno naujo albumo laukti 3-4 metus. Kalbant apie naujausią darbą “IV” galima pasidžiaugti bent tuo, kad laukti buvo verta.
Besidomintiems muzika šis vardas turėtų būti žinomas. 1990 m. pasaulį apskriejo kultinis Sealo bendradarbiavimo su Adamskiu rezultatas - daina “Killer” (vėliau perdainuota George’o Michaelo). Kiek vėliau “Crazy” ir “Kiss From A Rose”. Tai buvo pirmi du albumai. Trečiasis “Human Being” nuvylė ir gerbėjus, ir leidybinę kompaniją.
2002 metais maloniai nustebina Sealo duetas su prancūze Mylene Farmer (“Les mots”), o “IV” atlikėjui galutinai grąžina gerą vardą. Ketvirtą kartą dirbdamas su prodiuseriu Trevoru Hornu, Sealas grąžina mus į vieno nuostabiausių vyriškų vokalų karalystę. Iš tiesų atlikėjas moteris, kurių balsai verčia verkti, sunku ir išvardyti, o apie vyrus, bent jau popmuzikoje, šiuo klausimu paprastai tylima.
“IV” neliko roko muzikos elementų. Bendras skambesys artėja link “Lighthouse Family” patikrintos formulės: pora nuotaiką keliančių kompozicijų ir melancholiškos baladės atliktos Marvino Gaye soul dvasia.
Geriausią įspūdį paliko ašarojanti “Love’s Divine”, ritminga “Get It Together” ir “Tinsel Town”. Pasaulį valdančios meilės ir gėrio tema pradeda ne juokais atsibosti, tačiau kai ji skleidžiama švelnaus Sealo vokalo ir harmoningų Trovoro Horno aranžuočių fone, daug ką galima užmiršti ir atleisti.
http://www.seal.com/Paklausyti albumo “IV” ištraukų galite čia: http://www.vh1.com/artists/az/seal/350574/album.jhtml
Beth Orton - "Other Side Of Daybreak"09.02, "Astralwerks" (folk/ elektronika)Beth Orton - "Pass In Time: The Definitive Collection"09.22, "Heavenly"(folk/pop/rock/trip-hop)
Panašu į: Dido, Sarah McLachlan, "Everything But The Girl", "Portishead"
Šiais laikais yra du būdai įrodyti, kad iki šiol nežinomas atlikėjas yra tikrai vertas dėmesio. Pirmas būdas - nuolat ir įkyriai leisti jo dainą radijo eteryje. Sako, kad taip galima išpopuliarinti net marsiečių dainavimą. Kitas kiek intelektualesnis būdas - išvardyti žymius veikėjus, su kuriais pristatomam atlikėjui teko dirbti. Nuo to ir pradėsiu.
Muzikinę karjerą Beth Orton pradėjo viename Anglijos klube. Užkalbino vyruką, paprašė cigaretės, o toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta. Tiesa, reikia paminėti, kad tas vyrukas buvo Williamas Orbitas. Vėliau jai dar teko bendradarbiauti su: “Chemical Brothers” (“Where Do I Begin”), Becku, “The Flaming Lips”, Terry Callieru, Marku “Spike” Stentu (dirbusio su Bjork, “New Order”, “Depeche Mode”, “U2” ir t.t.), Victoru Van Vugtu (Nickas Cave’as, PJ Harvey), Benu Wattu (1/2 kolektyvo “Everything But The Girl”), Benu Harperiu, “Four Tet”, “Roots Manuva” ir kt. Įspūdingas sąrašiukas?
Šlovę Beth atnešė 1996 metų solinis albumas “Trailer Park”, kuriame sumaniai buvo suplaktas folko ir elektronikos skambesys. 1999-ųjų albume “Central Reservation” elektronikos kur kas mažiau, tačiau šlovė nuo jos nenusigręžia - ji laimi “Brit” apdovanojimą kaip geriausia vokalistė. Iš dalies tai nuostabu, kadangi balsas tikrai nėra tobulas, tačiau būtent jo netobulumas, svyravimas ir pakankamai sodrus tembras yra tas instrumentas, kurio taip malonu klausyti. Sunku paaiškinti - reikia vieną kartą išgirsti ir garantuotai užsikabinsit visam gyvenimui.
2002 m. pasirodęs “Daybreaker” nustebino visapusiškai. Visų pirma tai jau ne elektronika (išskyrus bendradarbiavimo su “Chemical Brothers” rezultatą - dainą “Daybreaker”), bet alternatyvus poprokas. Antra, nors tai yra ne tai, dėl ko žmonės mėgsta Beth, parduotų albumų skaičius kur kas didesnis nei iki šiol. Taigi gerbėjų akivaizdžiai daugėja.
Šioje vietoje jau galima paminėti ir pristatomus albumus. Dėl “Other Side Of Daybreak” viskas aišku. Tiesiog pabandyta įnešti įvairovės į gana vienpusišką “Daybreaker”. Čia surinktos pristatomųjų dainų “B pusės”, tik rinkinyje “Hope” buvusi kompozicija “Ooh Child”, koncertinė “Concrete Sky” versija ir visiškai nauja daina “Beautiful Day”. Faktiškai visas Beth veidas, t.y. ir kitų elektronikos žanru perkurtos dainos, ir jos intymus vokalas pritariant tik gitarai.
Su “Pass In Time” yra kiek kitaip. Tai geriausių dainų rinkinys, tačiau jeigu klausiau to rašydamas apie “Morcheeba”, paklausiu ir dabar - “kokio velnio?”. Dainininkė dar tik kyla karjeros laiptais, o čia lyg priešmirtinis jos dainų rinkinys. Vienas paaiškinimų - jos ankstesnė leidybinė kompanija BMG po “Daybreaker” sėkmės nutarė pasidaryti lengvą pinigą. Na ir tegu, ypač turint omenyje, kad albumas išleistas su “Bonus CD”, kuriame galime rasti jos retesnius, vėlgi pristatomųjų dainų “B pusėse” buvusius kūrinius ar kompoziciją iš “Chemical Brothers” repertuaro “Where Do I Begin” bei “Don’t Wanna Know ‘bout Evil” ir “Where Do You Go” iš albumo “Superpinkymandy”, kurio buvo išleista apie 10000 kopijų ir šiuo metu gauti neįmanoma.
Neabejotinai viena talentingiausių šių laikų dainininkė ir dainų autorė, kurios nepaklausyti būtų tiesiog nuodėmė.
http://www.bethorton.muhttp://www.beth-lehem.com/Paklausyti albumo “Other Side Of Daybreak” ištraukų galite čia: http://www.vh1.com/artists/az/orton_beth/352139/album.jhtml
Rekomenduojamos naujos dainos:"Frank Black & the Catholics" - "Nadine"REM - "Bad Day""Stereolab" - "Instant O In The Universe""Super Furry Animals" - "Hello Sunshine""The Pretenders" - "The Losing"
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]