Prisipažinsiu, man “Keistuolių teatras” visuomet asocijavosi su vaikystėje girdėtomis dainomis - “Varna Albertina”, “Kurmio Ernesto dainelė”, daktariška “kam tabletę, kam piliulę...” ir pan. Kadangi didžiąją dalį gyvenimo teko nugyventi ne Vilniuje, kuriame įsikūręs šis teatras, mano pažintis su juo buvo kur kas vėlesnė nei eilinio vilniečio.
Tiesą sakant, viskas prasidėjo šią vasarą. Tai buvo atostoginė darganotų orų savaitė Palangoje ir “Anapilio” muzikos klube vykstantis koncertas “Keistuoliai ir jų draugai” nejučia kone priverstinai įtraukė į klausytojų gretas. Ir, sakyčiau, ačiū Dievui.
Pirmasis scenoje pasirodė šio straipsnio herojus - Andrius Kaniava ir sulig pirmais gitaros akordais bei dainos žodžiais “Vakaro tylą...” (“Monika”) supratau, kad jo kūrybos gerbėjų gretas papildė dar bent vienas žmogus. Dažnas “Omni laiko” skaitytojas žino, kad bandydamas rašyti tik apie vieną žanrą, t.y. apie gerą muziką, dėl objektyvių priežasčių vengdavau kalbėti apie lietuvišką muziką, bet šį kartą, manau, verta. Juoba pasitaikė puiki proga - vasario 18 dieną “Keistuolių teatre” buvo pristatytas naujasis Andriaus Kaniavos ir grupės “Origami” albumas “Atšilusi musė”.
Andrius Kaniava (su A. Ten) - “Monika” (iš koncerto “Keistuolių teatre”) (http://www.nkp.lt/kaniava/monika.mp3)
Taip, Andrius čia kalbės apie muziką, grupę ir albumą. Jeigu tikitės perskaityti apie jo paauglystės nuotykius, šeimyninį gyvenimą ar kitus pasvarstymus apie “belėką”, tuomet jums teks nusivilti.
Jeigu tematika tenkina, susipažinkite - “Keistuolių teatro” aktorius Andrius Kaniava, šiuokart dainininko amplua.
Kiekvieno pasisakymo pabaigoje yra užrašas “Paklausyti”. Jeigu pasinaudosite šiuo patarimu, galėsite Andriaus atsakymus išgirsti gyvai - tai puiki proga įvertinti autentišką tekstą - be cenzūros, iškarpymų ir kitų žurnalistinių blogybių.
Dainos (MP3 formatu) pateikiamos su autoriaus leidimu ir palaiminimu.
Apie “Keistuolių teatrą” ir “keistuolius” atskirai
Pradžioje mes visi buvom tokie neutralūs “keistuoliai” ir visi mus vadino “keistuoliais”. Buvo “Keistuolių teatras” ir jį simbolizavom ar įvardijom mes keturi: aš, Darius Auželis, Aidas Giniotis ir Ilona Balsytė. Bet praėjo daug metų ir atsirado naujų žmonių, kurie pradėjo pas mus labai sėkmingai vaidinti ir dirbti. Natūraliai mes po truputį išsiskaidėm, skilom ir žmonės ėmė žinoti, ką jie veikia ir kas jie tokie yra. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/01.wma))
Foto [AndriusKaniava1]
Apie tokias mistines sąvokas kaip sunkiosios muzikos orkestras “Musė”, “Origami” ir dabartinį koncertinį kolektyvą.
Sunkiosios muzikos orkestras “Musė” buvo mano kūdikis, kurį aš pats sukūriau, pats pavadinau ir pats sunaikinau. “Origami” - čia toli gražu ne mano autorystė. Aš visai nepretenduoju į pavadinimą. Tai yra visai atskira grupė ir atskiri žmonės, gyvenantys savo kūrybinį gyvenimą. Jie yra pasivadinę “Origami”. Tiesiog taip likimas supuolė, kad jiems patiko mano dainos, mes susiėjom, dabar turim bendrą tikslą ir kartu grojam mano muziką. Kovo mėnesį bus metai, kai mes “keistuoliuose” surengėm pirmą koncertą. Pirmiausia susipažinau su Aleksandru Ten ir mes kartu pradėjom ieškoti “bendrų kampų”. Pradėjom akustiškai groti mano dainas, o paskui jis pasiūlė groti kartu. Jie (“Origami” su Aleksandru Ten) paraleliai grojo savo muziką, autorines dainas ir čia buvo jo pasiūlymas, ar aš nenorėčiau visas tas dainas pabandyti groti su “chebra”? Aš visada “už”. Man tai patinka ir aš labai gerai leidžiu laiką, kai groju. Taigi “Origami” yra visai atskiras kūrybinis kolektyvas, su kuriuo mes šiuo metu bendradarbiaujam. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/02.wma))
Pirmos mintys apie muzikinės “karjeros” pradžią...
Viskas vyko labai po truputį. Tą mintį aš turėjau ir prieš 10 metų, bet buvo labai daug darbo “Keistuolių teatre”. Jeigu nori daryti, reikia daryti gerai ir 100 procentų į tai pasinerti. Jeigu neturi laiko ir galimybių, jeigu tegali pagroti 2-3 dainas, tada nėra ko žmonių “balamutinti”. Tam turėjo ateiti metas ir kai turėjau laisvo laiko, aš susikoncentravau į savo visą tą, vadinkim, muzikinę-autorinę savo pusę ir pradėjau tas dainas... (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/03.wma)).
Ar planuojama koncertinė veikla kartu su grupe “Origami” ar bus apsiribota duetu su gitaristu Aleksandru Ten?
Viskas šiame gyvenime priklauso nuo to, kokios sąlygos bus ir ar įstengsim. Šiais laikais groti gyvą muziką ir su gyva grupe yra prabanga, kuria aš labai didžiuojuosi. Ar galėsiu tą sau leisti po pusės metų? Nežinau, bet bent jau stengiuosi tą daryti ir kiek įmanoma “pramušinėju”, bet sakau - šiandien nelengva groti su grupe. Daug paprasčiau groti vienam atlikėjui ar dviese, - nieko aš čia nauja nepasakau, visi yra gudrūs. Yra dar lengvesnis kelias - naudoti fonogramą, bet šiuo atveju aš renkuosi kitą kelią - pažiūrėsim, kaip čia išeis. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/04.wma)).
Apie dainų skambesį grojant duetu ir su grupe
Aš manau, kad dainos, tiesa, ne visos, bet, pavyzdžiui, “Vėjas”, turėtų skambėti, kaip skamba albume “Atšilusi musė”. Tai, ką mes grojam dviese, yra bandymas tą dainą sugroti kitaip - lyg kamerinėj aplinkoj. Dviese koncertuodami stengiamės eiti į teatrą, kokią nors kamerinę aplinką ar patys tą aplinką kurti. Aš tikiuosi, mums tai pasiseka. O grojimas su grupe - jau vėl kitas dalykas. Čia jau yra rokenrolas, man tai labai patinka, aš jaučiu didžiulį “kaifą” grodamas ir tikrai jaučiuosi labai gerai. Ir labai tikiuosi, kad jeigu aš jaučiuosi gerai, žmogui, kuris klauso, tai turėtų irgi kažkiek atsiliepti. Gal ne visu 100 procentų, bet bent jau 70-čia. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/05.wma))
Andrius Kaniava (su “Origami”) - “Vėjas” (iš koncerto “Keistuolių teatre”) (http://www.nkp.lt/kaniava/vejas.mp3))
Apie stilių, bardus, dainuojamąją poeziją
Paprastai žmonės labai mėgsta tas lentynėles ir etiketes, nes tada jie tiesiog lengviau ir patogiau jaučiasi. Jeigu pasako, kad yra bardas ir groja autorinę muziką, savaime jam tampa daug kas atleistina. Pavyzdžiui, nemokėjimas groti. Bardas - labai įdomus dalykas. Kuo skiriasi bardai? Bardai leidžia sau nemokėti teksto, pasistatyti piupitrą su lapu ir grodami žiūrėti, nes bardas - jis ateina šią akimirką, jis yra vienas prieš publiką ir čia pat kuria. Tai žavu, bet aš į tai nepretenduoju. Atvirkščiai, tai, ką žmogus girdi klausydamasis mano plokštelės arba atėjęs į koncertą, yra pavyzdys, kur nuveda stiliaus neturėjimas. Visos tos dainos yra iš esmės skirtingos. Galbūt, kai groja “Origami”, - kadangi tai yra muzikantai, kurie turi savo muzikinį stilių ir yra 100 proc. profesionalai, - tada tos dainos įgauna kažkokį vienodumą. Kada aš groju vienas su Aleksandru, aišku, kad ten viena daina yra vienokia, kita kitokia, trečia - dar kitokia ir galbūt dėl to vieniems patinka viena, kitiems - kita. Čia nuo žmogaus priklauso. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/06.wma))
Muzikantai, profesionalūs muzikantai, kurie groja kokiu nors stiliumi - džiazą, džiazroką, roką ar pan., - jie į mano muziką žiūri gan kreivai ir sako: “Ai, čia tokia “teatralščina”, čia vis tiek teatrinė daina”. O bardai į mano muziką žiūri vėl kitaip, nes jie galvoja: “Na, čia jau roku kvepia, čia jau turbūt ne dainuojamoji poezija”. Tai aš ir blaškausi tarpe. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/07.wma))
Jeigu dar apie dainuojamąją poeziją: ji atsirado pas mus, bet juk turim labai mažai tų bardų, kurie dainuotų pagal savo žodžius, pagal savo tekstus. Jie pasiima daugiau ar mažiau pripažinto poeto eilėraštį ir pagal jį dainuoja, kuria muziką ir atlieka. Jau automatiškai mano dainos niekaip “nelimpa” prie dainuojamosios poezijos, nes aš nepretenduoju į tokį skambų pavadinimą kaip poezija. Sakau, kad tai yra dainų tekstai, bet jie yra mano. Su mažytėmis išimtimis - Patackas ir Daiva Čepauskaitė - tai yra du autoriai, kurių dainas aš dainuoju. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/08.wma))
Andrius Kaniava (su A. Ten) - “Traukinys” (iš koncerto “Keistuolių teatre”) (http://www.nkp.lt/kaniava/traukinys.mp3)
Kodėl albumas įrašytas ne studijoje, bet atliekant gyvai?
Galiu pasakyti, kodėl mes “negimdėm” studijoje. Nežinau, gal čia kaltas mano perfekcionizmas. Esu bandęs tą daryti studijoj ir viskas visada baigdavosi labai paprastai - mes niekaip to dalyko neišleisdavom, visą laiką kažkas atrodydavo ne taip. Po to aš pagalvojau, kad mano muzika turi skambėti taip, kaip ji yra gyvai atliekama, kaip atėjęs žmogus ją girdi. Jeigu aš pradėsiu “gimdyti” labai daug, pridėsiu chorų, būtų nebūtų instrumentų, prisikviesiu 10 muzikantų, kurie man pritars smuikais, vargonais, “triūbom” ir dar kažkuo... Tai galimas variantas, galbūt aš kada nors taip darysiu, gink Dieve, aš neatsiriboju nuo to. Bet aš supratau, jeigu noriu išleisti ką nors, kad žmonės girdėtų, kaip tai skamba, būtent geriausia - įrašyti koncertą. Po to niekas mums neprikiš, kad mes taip negalim pagroti - mes išeisim ir pagrosim... Dar geriau. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/09.wma))
Foto [AndriusKaniava2]
Kodėl taip ilgai į klausytojų ausis keliavęs albumas toks trumpas?
Tikrai trumpokas, galėjo būti ilgesnis truputį, bet vėlgi buvo toks etapas. Mes tuo metu grojom šitas dainas kartu, nes čia gi pavasarį sukurta, birželio pačioj pradžioj. Tos dainos bus kaip svečiai, atėję į albumą. Jos kada nors irgi atsiras, irgi bus išsileistos, aš labai tuo tikiu, o dabar tiesiog yra tos 10 dainų. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/10.wma))
Kokiais kriterijais vadovaujantis parinktos dainos?
Gan stichiškai. Pirmiausia apribojo tai, kad tai buvo koncertas Lietuvos radijuje, kurio trukmė buvo apie 40 minučių. Aš tiesiog pagalvojau, kaip parinkti 10 dainų, kurios viena paskui kitą skambėtų ir būtų nenuobodu jų klausytis. Būtent tos 10 dainų ir įėjo. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/11.wma))
Vyraujanti albumo tema? Kas norėta pasakyti, na, tarkim dainoje “Musė 2”? (Norint suprasti klausimą, reikia perklausyti dainą)
Tikrai nesusimąsčiau apie tai. Manau, jeigu labai daug mąstyčiau apie tai, galbūt man nė velnio neišeitų. Nes man niekuomet gyvenime neišėjo užsakomųjų tekstų rašyti. Bandžiau, kaip ir daugelis, neatsiriboju nuo to, bet toks “š...” išėjo.
Būna kartais tokių dainų, pavyzdžiui, “Musė 2”, yra atsiradusi labai staigiai, be jokių kančių. Tiesiog žmogus atsisėdi, kažką pradedi groti ir... Po to aš jos labai ilgai nerodžiau. Tai dainai tikriausiai apie 15 metų. Dar kai mes Marijampolėje, tuometiniam Kapsuke, dirbome, tenai aš turėjau daug laisvo laiko, kurį skyriau muzikai. Tokių dainų daug ir atsirado. Tai būtent labai lengvai atsiradusios dainos. Matyt, tiesiog ateina kažkoks laikas tai dainai, ir viskas. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/13.wma))
Andrius Kaniava (su “Origami”) - “Musė 2” (iš koncerto “Keistuolių teatre”)
Apie domėjimąsi muzika ir šviesų režisieriaus darbą - šviesti
Aš išvis nemanau, kad daug ką nutuokiu apie muziką ar labai ją domiuosi. Atvirkščiai, pas mus dirba šviesų režisierius Darius Malinauskas, kuris yra kaip mano muzikinis guru - nuolat jaučia pareigą mane šviesti. Visą laiką, kai išeina kas nors nauja, jis man įrašo, įkiša. “Tu pasiklausyk, - sako, - čia yra labai gerai”. Aišku, aš 80 proc. to, ką jis man duoda, neklausau, bet 20 proc. man patinka. Tai aš jo dėka tobulėju, nes mano muzikinis vystymasis, man atrodo, buvo sustojęs kokiais 1990 metais ir kokius 8 metus tikrai niekas nesivystė.
Aš labai mėgau sunkųjį roką, labai daug jos klausiau ir man ta muzika iki šiol labai patinka. Ir dabar “Origami” vis kenčia nuo manęs, nes aš vis ant kelių atsiklaupęs prašau, kad jie kiečiau pagrotų, bet jie sako: “Baik, čia niekas to neklausys ir niekam tai neįdomu”. Bet aš manau, kad esu teisus, nes, pavyzdžiui, mes grojom “Brodvėjuj” ir labai džiaugiausi. Iš pradžių labai bijojau, kaip čia bus, bet mes tokį “gerą laiką turėjom” tenai. Įdomu, kad groji groji - viskas tvarkoj, linksma, ir sėdi toks paprastas žmogus. Atrodo, toks visai nekenksmingas žolėdis su žmonele. Aiškiai matosi, kad žmogus dirba firmoj, pasiturintis. Jis klauso ramiai atsisėdęs ir, pavyzdžiui, atliekam tokią dainą “Amerika”, kurioj truputį “trashą” pagrojam - toks intarpas yra. Ir staiga tas kultūringas žmogus toj vietoj pradeda labai linguoti ir mušti per stalą. Tas intarpas baigiasi ir jis vėl ramiai sėdi, klauso. Ir čia aš suprantu, kad esu ne vienas.
Man daug kas patinka. Man patinka senesnis rusiškas rokas - ten randu labai daug artimo: “Zvuki MU” ir “DDT”. “Akvariumas” mažiau, niekada nebuvau labai stipriai už jų užsikabinęs.
Iš užsieniečių - Tomą Waitsą labai daug klausęs esu, tai irgi turėjo įtakos. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/14.wma))
Andrius Kaniava (su “ORIGAMI”) - “Amerika” (iš koncerto “Keistuolių teatre”) (http://www.nkp.lt/kaniava/amerika.mp3)
Apie savo klausytoją
Galvoju, kas yra mano klausytojas. Aš esu tikrai maloniai nustebęs ir jau ilgokai - tai ne vakar, ne šiandien įvyko - prieš metus, kai Mokytojų namuose pirmą kartą pagrojom. Tada aš pirmą kartą pamačiau - Dieve, kiek yra daug nuostabių žmonių, kurie ateina, kurių nemaniau esant - iš kur jie šiais laikais? Bet jie ateina ir jų kaskart vis daugiau atsiranda. Ir aš tikrai džiaugiuosi.
Iš pradžių maniau, kad tai daugiau studentiškas jaunimas. Dabar koncertuose matau, kad ateina ir mano amžiaus žmonių. Galvoju, kur jie buvo anksčiau, ką jie veikė? (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/15.wma))
Apie “lopų” kultūrą
Čia yra ne mano žodžiai, bet šiandien klesti “lopų” kultūra, kuri viską absorbavusi, aš tik, gink Dieve, nenoriu kaimo įžeisti, bet jos įtakon papuolė visi žmonės, bent jau dauguma. Ir kiekvienas žiūrovas, kuris ateina į mano koncertą, jis man yra toks brangus - čia net ne aukso kaina. Džiaugiuosi, nes kiekvieną tą žiūrovą atimu iš “lopų” kultūros. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/16.wma))
Aktualijos. Kodėl nedalyvavai atrankoje į Euroviziją?
Baik tu, ko aš ten nemačiau. Į tai eina žmonės, kuriems to reikia. Aš tik anonsus skaitau Lietuvos televizijoje - man užtenka. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/17.wma))
Lietuvos muzikinė “kultūra”
Aš esu kaip tie žiūrovai, kurie tik dabar ateina į mano koncertus. Aš lygiai toks pat “šiknius” - ir aš nevaikštau, ir nežiūriu. Aš neturiu teisės spręsti, kad jos nėra. Negaliu pasakyti, kad dabar nėra ką klausyti. Yra juk nuostabių žmonių. Man labai skaudu, kad nepelnytai “nuėmė” laidą “Vilniaus Brodvėjus” - jos nebebus, mes buvom paskutinėje laidoje. Nežinau, dėl ko tai įvyko, kokios ten povandeninės srovės - čia ne mano reikalas, bet... Aš žiūrėdavau tas laidas - kiek ten įdomių žmonių išlindo, apie kurių egzistavimą supratimo neturėjau. Kokią įdomią muziką groja žmonės - ir džiazą, ir džiazroką. Tiesiog, kur jie yra? - aš nežinau. Su malonumu kai kurių eičiau pasiklausyti, jeigu žinočiau, bet gali būti, kad jie net nekoncertuoja niekur. Sėdi užsidarę, savo muziką groja. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/18.wma))
Šiandien mažai kur galima groti. Aišku, koncertų organizatorius sakytų: “Prašom - ir “Brodvėjus”, ir “Forum Palace”, ir dar kažkas, bet neis tie žmonės ten groti. Pirmas dalykas, jų ten nekvies niekas. Nėra kur jiem reikštis. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/19.wma))
Apie galimybę pretenduoti į “Bravo” apdovanojimus
Aš nepapulsiu. Niekaip nepapulsiu. Supranti, yra muzika, kuri vadinama tokiu mistiniu žodžiu “formatas” ir “neformatas”, taip pat jinai nepapuola nei į “formatą”, nei į “neformatą”. Pirmas dalykas, aš net nežinau, kaip ten viskas vyksta. Čia gal daugiau toks leidybos firmų žaidimas. (Paklausyti (http://www.nkp.lt/kaniava/20.wma))
Graži pabaiga
Kaip sakė viena “keistuolių” spektaklio “Paskutiniai Bremeno muzikantai” herojė: “Užmirškime praeitį, pažvelkime į ateitį”. Ne viskas taip blogai. Spektakliai vyksta, Andrius Kaniava koncertuoja (http://www.keistuoliai.lt/kaskur/ateinantis.php), o viena gražiausių jo dainų “Gyvenimas gražus” - jūsų dėmesiui.
Andrius Kaniava (su A. Ten) - “Gyvenimas gražus” (iš koncerto “Keistuolių teatre”) (http://www.nkp.lt/kaniava/gyvenimas_grazus.mp3)
Kalbino Paulius Rymeikis - [email protected]
