Paskutiniųjų metų politikos batalijas ir jos tendencijas ne visi supranta kaip dėsningumą. Akivaizdu, kam Lietuvos politinės sistemos vakarietiškėjimo procesas svetimas, tas netgi su naktinio matymo prietaisu neįžvelgs tokių aiškių dėsningumų – dvipartinės sistemos formavimosi, dviejų stiprių centro kairės ir centro dešinės jėgų kūrimosi ir tt. Dvipartinės sistemos formavimas neišvengiamai kala vinis į mažųjų partijų – „politinių vaiduoklių“ karstą. Automatiškai taip iššaukiamas „vaiduoklių“ piktinimasis.
„Politiniai vaiduokliai“ naudos teduoda tik tiek, kad sudaro galimybę balsuoti ir išreikšti pilietinę poziciją grupelei idealistų ar net marginalų. Tautininkas M. Kundrotas savo straipsnyje „Rinkimų išdavos: vieniems – pergalės, kitiems – pamokos“ prisidengęs savo tariamu įžvalgumu tai aiškiai išdėstė – nepatinka jam Lietuvos politinės sistemos vakarietiškėjimas. Taigi, Lietuvių Tautininkų sąjunga. Asmeniškai, išgirdus partijos pavadinimą atmintyje iškart iškyla 1926 gruodžio 17 d. perversmas, A.Smetona ir visiškas tautos ir valstybės ištežimas 1940 birželio 15 d. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvių tautininkų sąjunga - tai grupelė idealistų, kurių siekiai gal ir gražūs, tačiau visiškai nerealus, kartais marginališki ir netgi keliantys grėsmę Lietuvos strateginei partnerystei su Lenkija.
Taigi paskaičius M.Kundroto straipsnį „Rinkimų išdavos: vieniems – pergalės, kitiems – pamokos“ suima šypsena - iš katro piršto M.Kundrotas laužė tokius dalykus kaip Lietuvos krikščionių demokratų ir Centro partijos sugrįžimas į politiką, mistinis, ateityje tariamai įvyksiantis Tėvynės Sąjungos skilimas? Savotiškas piktinimasis Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos galimu bendradarbiavimu Vilniaus miesto taryboje, galiausiai tautininkas M. Kundrotas pasiūlo anekdotišką, o gal net piktavališką sprendimą – susitaikyti konservatoriams ir paksistams.
Pirmausia, Lietuvos krikščionių demokratų laimėti mandatai, kadaise buvusiai valdančiajai partijai tėra pelės ašaros. Nepaisant to, kad krikdemams buvo prognozuotas politinis užnuguris, jie sugebėjo laimėti 95 mandatus vietoj turetų 116. M. Kundroto „prognozės“, kad tai krikdemų sugrįžimas į politiką, atrodo gana keistai. Antra, formuojantis dvipartinei sistemai, dešinėje, be jokios abejonės įsitvirtina Tėvynės Sąjunga – kitom partijos liks labai mažai – tik trupiniai. Vakarų demokratijose tai savaime suprantamas dalykas, tačiau postkomunistinėje Lietuvoje, politinės sistemos vakarietiškėjimas yra suvokiamas kartais kaip negatyvus reiškinys, norima turėti daugpartinę sistemą, kuri būtų visiškai neatspari Kremliaus remiamemiems populistams. Lietuvos krikščionių demokratų ateitis yra miglota: krikdemai surenka grupelės idealistų ir savotiškus protesto balsus, katrie nėra skiriami už Tėvynės Sąjungą, padarant LKD kaip alternatyvą konservatoriams. Tokia alternatyva yra per daug silpna, todėl LKD realiai ateityje jeigu ir išliks, tai veiks tik savivaldos lygmenyje. Lietuvos Centro partijos 18 mandatų? Ir tai galime vadinti sugrįžimu į politinę areną? Atviras klausimas M. Kundrotui – ką M.Kundrotas laiko sugrįžimu i politinę areną? Ar tuos 18 mandatų?
Ar tautininkai nori sunaikinti vieną iš dviejų Lietuvos politinės sistemų pamatų – Tėvynės Sąjungą? „Pirmąsyk viešai įsivardino savitas politinis reiškinys – liberalieji konservatoriai. Daugelis vilniečių prieš rinkimus gavo savivaldybės nario Algirdo Čiučelio agitacinį lankstinuką, surašytą Liberaliųjų konservatorių frakcijos vardu. Ši konjunktūrinė formuotė A.Zuoko Liberalų ir Centro sąjungoje gana savitai atskleidžia vidines peripetijas Tėvynės sąjungoje, iš kurios aukščiau minėta frakcija perėjo į liberaliųjų centristų gretas“- tvirtina M. Kundrotas. M. Kundrotas iškelia mažai dėmesio vertą, vos kelių dešimčių konservatorių pabėgimą iš Tėvynės Sąjungos Vilniaus skyriaus kaip didžiulę ir opią problemą, kaip Tėvynės Sąjungos skilimo pradžią. Sugalvojama mistinė pozicija ir opozicija partijoje. Išlaužiama iš piršto tariama ideologinė kova viduje. Piktavališkas šmeižtas prieš bene vienintelę Kremliaus interesams atsparią Lietuvos partiją? Gal ir ne piktavališkas, ir ne Kremliaus interesas, bet nebrendyliškas marginališkas pasipūtimas ir noras iš piršto išlaužtais teiginiais sukelti piliečiams vaizdą, kad Tėvynės Sąjunga tarpusavyje ginčijasi ir nesutaria. O kuo toliau tuo gražiau. „Anksčiau ar vėliau, ideologinė ir vertybinė atskirtis Tėvynės sąjungoje tarp konservatyviojo, krikščioniškojo, tautinio ir liberaliojo sandų neišvengiamai privers pasirinkti. Atsiskyrus liberaliajam sparnui, atsirastų platesnė galimybė pritraukti daugiau tautinių ir krikščioniškųjų jėgų, tačiau tai – dar ne šiandienos klausimas“ tvirtina M. Kundrotas.
Pone M. Kundrotai, jokios ideologinės, vertybinės Tėvynės Sąjungoje takoskyros nėra ir tariamos apokalipsės - partijos skilimo nėra ir nebus, nes yra konservatyvizmo ideologija. Konservatyvizmas, kuris yra Tėvynės Sąjunga ideologija, užtikrina tiek pirmenybę teikiančių tik patriotizmui, tiek pirmenybę teikiančių konservatyvizmui kaip ideologijai grupių (jeigu jas taip galime vadinti) interesus. Konservatyvizmas yra tradicinių vertybių gynėjas nuo ideologijos gimimo ir Edmundo Berko laikų, konservatyvizmas yra pakankamai liberalus ekonomikos srityje ir labai patriotiškas Tėvynės atžvilgiu. Akivaizdu, kurgi minėtasis autorius supras tradicines vertybės, jeigu jo atstovaujama partija 1926 m. gruodžio 17d. ivykdė valstybės perversmą ir dėl to nė kiek nesigaili ir to nesmerkia. Ar avantiūra, kuri galėjo palaidoti tarpukario Lietuvą yra suderinama su tariamu tautininkų tradicionalizmu? Vėlgi norima sudaryti vaizdą, kad neva Tėvynės Sąjunga nevienalytė, kad neverta jai būti valdžioje, rašoma tvirtai įsitikinus, taip siekiama sudaryti neigiama įvaizdį į partiją. Minėtasis autorius matyt nesupranta ar nenori suprasti, kad Tėvynės Sąjunga yra vienas iš valstybės politinės sistemos pamatų ir kad jam žlugus, gali susvyruoti Lietuvos politinė sistema, o toks „susvyravimas“ būtų nepaprastai malonus Rytų kaimynui. Vėlgi klausimas: piktavališkas noras sunaikinti konservatorius ar vaikiškas troškimas statyti Lietuvių tautininkų sąjungą šalia didžiųjų partijų?
Dar ne viskas. Toliau seka puolimas prieš buvusį valstybės vadovą (AT pirmininką) prof. Vytautą Landsbergį. M. Kundrotas matyt yra visiškai nesigaudo Lietuvos politinėj erdvėj ir yra užsidaręs romantiškame tarpukario Lietuvos laikotarpyje, kada tautininkai po perversmo turėjo absoliučią valdžią. „Išspręsti šiuos klausimus, ko gero, galėtų tik istorinis susitaikymas tarp Tėvynės sąjungos bei “Tvarkos ir teisingumo”: vienaip ar kitaip, šios partijos šaknys – toje pačioje Tėvynės sąjungoje, nors ir kaip abiems pusėms norėtųsi tai užmiršti. Jų sąjunga sostinės labui gal ir nebūtų pats geriausias variantas, bet ko gero – geriausias iš galimų.“ tvirtina M. Kundrotas. Prof. Vytautas Landsbergis yra pareiškęs, jeigu Vilniaus konservatoriai eitų į koaliciją Vilniaus miesto taryboje su R. Pakso partija, tai jis pasitrauktų iš Tėvynės Sąjungos. Ar M. Kundrotas siekia, kad prof. V. Landsbergis pasitrauktų iš Tėvynės Sąjungos? Tai atviras puolimas prieš prof. V. Landsbergį, vienas iš tų, kurių jau buvo šimtai. Koks gali būti susitaikymas su Konstituciją sulaužiusio ir apkaltos būdu iš Prezidento pareigų pašalinto R. Pakso partija? Koks gali būti susitaikymas su Kremliaus projektu? Minimimos mistinės paksistų šaknys, kurios neva glūdi Tėvynės Sąjungoje. Tai pagal M. Kundrotą Tėvynės Sąjunga yra Rusijos spec. tarnybų projektas, o prof.Vytautas Landsbergis projekto koordinatorius Lietuvoje... Juokinga ir graudu...
Apibendrinus, minėtasis autorius turi gilių nuoskadų Tėvynės Sąjungos atžvilgiu ir jas reiškia susigalvodamas poziciją ir opoziciją vetybių klausimu Tėvynės Sąjungos viduje, siūlydamas susitaikyti konservatoriams ir paksistams, taip norima pažeminti konservatorius, sulyginti su Konstituciją sulaužiusio Prezidento R. Pakso šalininkais. Tėvynės Sąjunga sunaikinti bandė daugelis, tačiau nė vieniems lig šiol to padaryti nepavyko. Juolab tai ne pono M. Kundroto ir „politinių vaiduoklių“ tautininkų jėgoms...
Paulius Martinkėnas yra Tėvynės Sąjungos Klaipėdos skyriaus Krašto saugumo ir užsienio reikalų komiteto pirmininkas
