Jau dvylika metų kelmiškio verslininko Ričardo Lapinsko įmonė augina paukščius. Šis verslas kaip ir pats paukštis — tai skrieja aukštyn, tai tupia. Kartais, anot verslininko, po bemiegių naktų ir patirtų nuostolių norisi viską mesti. Bet sugrįžta, nes tai — šeimos verslas ir galimybė išgyventi.
Pradinis kapitalas iš miško
Prieš keliolika metų vairuotoju dirbęs Ričardas Lapinskas savo verslą pradėjo nuo miškų tvarkymo. Kai uraganas išvertė daug medžių, Lioliuose gyvenęs Ričardas ėmėsi tvarkyti vėjovartas. Įkūrė net lentpjūvę. „Tokiam verslui nereikėjo didelio pradinio kapitalo, — mena Ričardas. — Pinigai sukosi greitai. Iš to, ką uždirbau, galėjau nupirkti išsiardžiusio Kelmės paukštyno pastatus.“
Pastatų kaina anuomet buvo simbolinė. Pirmąją paukštidę nupirko už 5 tūkstančius, antrąją — už 11, trečiąją, pačią didžiausią — 1600 kvadratinių metrų ploto, už 25 tūkstančius litų.
Antys turėdavo laukti švenčių
Iš pradžių Alma ir Ričardas Lapinskai augino antis. Galima sakyti, jog buvo vieni iš pirmųjų ančių augintojų nepriklausomoje Lietuvoje.
Iš Ventės rago nusipirko 4000 ančiukų. Juos lesino ir prižiūrėjo visa šeima. Tada nuomojosi ir žemės, augino antims specialius mišinius. Patys antis skersdavo atnaujinę paukštyno skerdyklėlę. Paukštieną veždavo Vilniaus restoranams ir „Maximos“ prekybos tinklams. Už kilogramą skerdienos tada mokėdavo po 9-10 litų.
„Ančiukas — patvarus paukštis. Mažai jų krisdavo. Antiena — nepigi mėsa. Bet investicija į antis per lėtai atsipirkdavo. Ir pelną gaudavome negreit, — pasakoja Ričardas. — Antieną lietuviai valgo per Kalėdas ir Velykas. Taigi, būdavo atvejų, kad skerdieną tekdavo laikyti šaldytuvuose ir laukti švenčių. O pardavus, dar porą mėnesių laukti pinigų.“
Kartą Lapinskų įmonę apvogė. Vagys išvažiavo prisikrovę visą priekabą mėsos.
Augo vičiukai, augo vištienos kainos
Po poros metų Lapinskai nusprendė vietoj ančių auginti vištas. Iš Vilniaus paukštyno nupirko 4000 viščiukų. Pirmąją partiją užaugino savo jėgomis, nesamdydami darbuotojų.
Tai buvo vienas sėkmingiausių jų verslo planų. Viščiukai nupirkti labai palankiu metu. Kol jie augo, labai išaugo vištienos kainos. Dėl kempinligės daugelis potencialių vartotojų tada atsisakė jautienos.
Vištas parduodavo vienai Kauno įmonei. Už gyvo svorio kilogramą mokėdavo po 6 litus. Pirkėjai pageidaudavo, kad viščiukai būtų ne didesni kaip pustrečio kilogramo. Tokio dydžio paukščiams buvo pritaikyta skerdykla.
Savo skerdyklą įmonė uždarė, nes pabūgo labai griežtų ES reikalavimų.
Dideli nuostoliai — skaudus išbandymas
Gyvas verslas, pasak R. Lapinsko, sudėtingas. Klaidos čia labai brangiai kainuoja. Buvo atvejis, kai įmonėje krito beveik pusė jau paaugintų viščiukų. Verslininkas pavasarį kraikui parvežė iš lentpjūvės pjuvenų. Viščiukai susirgo plaučių esterlige.
Norėjosi viską mesti. Patirti žiaurūs nuostoliai. Tačiau Lapinskai nenuleido rankų. Po truputį modernizavo paukštides. Įrengė automatines lesyklas ir girdyklas, vaizdo kameras. Kompiuterizavo patalpų šildymą. Verslininkas, sėdėdamas savo namuose, kompiuterio ekrane mato, kas darosi vištidėse.
Mėsiniai viščiukai auginami palaidi. Jiems turi būti specialus apšvietimas, kad nepatirtų streso. Be to, vištidėje turi būti maždaug 32 laipsniai šilumos.
Prasidėjus krizei, Lapinskai iš anksčiau sukaupto kapitalo rekonstravo pastatus. Tačiau toliau taip dirbti neįmanoma. Tona kombinuotųjų pašarų kainuoja 1500 litų. Vienam kilogramui gyvo svorio jų reikia 2,3 kilogramo. Vien pašarai vienam viščiukui atsieina apie devynis litus. O dar patalpų šildymas, veterinarijos gydytojo paslaugos, darbininkų atlyginimai ir kitos išlaidos... O didieji paukštynai supirkimo kainas muša iki minimumo.
Priversti ieškoti naujos nišos
Užuot nuleidę rankas Lapinskai ieško naujos savo verslo nišos. Net trys šeimos nariai savo įmonėje turi darbo. Ričardas — direktorius, žmona Alma — vadybininkė, sūnus Mantvydas studijuoja Šiaulių universitete ir dirba administratoriumi.
Palaipsniui modernizuoja senąją skerdyklą. Patys skers ir parduos užaugintas vištas. Jų skerdykla bus pritaikyta skersti didesniems paukščiams. Augins didesnes, pusiau namines vištas. Neseniai nupirko 5000 mažų viščiukų. Juos lesins natūraliais, iš ūkininko pirktais pašarais. Tik mažesnę dalį raciono sudarys kombinuotieji pašarai.
Pailgins ir vištų auginimo ciklą. Iki šiol broileriai turėdavo užaugti per 40 dienų. Dabar ciklas pailgintas iki 55 dienų. Per tiek laiko broileriai turėtų užaugti iki trijų ir daugiau kilogramų.
Tai būsiąs tarpinis variantas tarp pramoninės ir naminės paukštienos. Ja jau domisi kai kurie prekybos tinklai. Tačiau Ričardas pirmiausia skerdieną bandys parduoti Kelmės turgelyje ir vietos parduotuvėse. T Paukštienos nereikės toli vežti — sutaupys degalų. Be to, pelno nereikės dalytis su tarpininkais.
Lapinskų sūnus Mantvydas viename iš trijų pastatų užveisė 200 triušių. Jis ketina rimtai imtis šio Lietuvoje dar nelabai paplitusio verslo.
Regina Musneckienė
