Automobilių lenktynėse nedažnai sutiksi pilotų su ūsais ar barzda: dauguma sportininkų linkę nuskusti nereikalingus plaukus ant veido, kad jie netrukdytų jiems užsidėti šalmo. Ir vis dėlto, kiekvienai taisyklei galima atrasti dešimtį išimčių, rašo „motor.ru“.
Dauguma ūsočių ir barzdočių stodavo prie starto linijos praėjusio amžiaus viduryje. Tada plaukai ant veido nebuvo laikomi kažkuo neįprastu, o kiekvienas lenktynininkas galėjo savarankiškai nuspręsti, kokia turi būti jo išvaizda.
Mūsų dienomis draudimas turėti barzdą neretai būna įrašytas sutartyje – laikoma, kad rėmėjams maloniau matyti „švarius“ plynus veidus. Ieškodami barzdočių mes pasinėrėme į istoriją ir išrinkome pačius koloritingiausius apžėlusius lenktynininkus.
Grahamas Hillas
Du kartus „1 formulės“ pasaulio čempionu tapusiam Grahamui Hillui ūsai tapo neatskiriama įvaizdžio dalimi. Per 18 rekordinių metų pasaulio čempionate britas nė karto neišsižadėjo savo skiriamojo ženklo. Atžalos ant vyresniojo G. Hillo viršutinės lūpos laikas nuo laiko kito: plonus aristokratiškus praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio ūsiukus pakeitė vyriškesnis „šepetėlis“, o aštuntajame dešimtmetyje prisidėjo žandenos. Vienas tik dalykas nepasikeitė: anglų džentelmeno ūsai visuomet buvo puikiai prižiūrėti.
G. Hillas žuvo lėktuvo katastrofoje prieš 38 metus – bet iki šiol lieka vieninteliu vadinamosios „Trigubos automobilių sporto karūnos savininku“. G. Hillo sąskaitoje pergalės trijose sudėtingiausiose ir labiausiai prestižinėse žiedinėse lenktynėse: „Indianapolis 500“, „24 valandų Le Mano lenktynės“ ir Monako Grand Prix. Monake G. Hillas apskritai nugalėjo penkis kartus – viršyti šį pasiekimą pavyko tik Ayrtonui Sennai.
Gali būti, kad G. Hillo prisirišimas prie ūsų buvo susijęs su jo amžiumi. Sunku įsivaizduoti, bet legendinis pilotas neturėjo vairuotojo pažymėjimo iki 24 metų. „Formulėje-1“ G. Hillas debiutavo praėjus penkeriems metams, o dar po penkerių jis laimėjo pirmąjį titulą. Po daugelio metų Grahamo pasiekimą pakartojo jo sūnus Damonas – ir taip pat užsiaugino ūsus, tiesa, jau kartu su barzda.
Richardas Petty
Automobilių lenktynių gerbėjai Šiaurės Amerikoje nevadina jo kitaip kaip tik „Karalius“: sporto pasaulyje Richardo Petty figūrą galima palyginti nebent su Maradona arba Wayne Gretzky. Didžia dalimi R. Petty dėka NASCAR įgijo tą populiarumą, kurį turi dabar. Iki Richardo įprastinių automobilių lenktynės buvo įdomios tik JAV pietų gyventojams – atėjus „Karaliui“ apie NASCAR ėmė rašyti laikraščiai visuose šalies kampeliuose, o pats pilotas tapo greičio ir narsumo simboliu.
R. Petty debiutavo NASCAR lenktynėse 1958 metais – praėjus 16 dienų po 21-ojo gimtadienio. Kol jis buvo jaunesnis, dalyvauti lenktynėse jam draudė tėvas – irgi lenktynininkas. Vos pradėjęs karjerą, Richardas tapo vienu iš čempionato favoritų, o 1964 metais laimėjo pirmąjį titulą. Tuo metu R. Petty ūsų dar neturėjo, bet netrukus juos užsiaugino. Kas žino, ar tik ne jie padėjo lenktynininkui laimėti septynis titulus, rekordinius du šimtus pergalių lenktynėse ir 1967 metų sezone pasiekti protu nesuvokiamą rezultatą – 27 pergales iš 48 važiavimų. Nei iki jo, nei po jo niekas taip ir nesugebėjo priartėti prie šio pasiekimo.
R. Petty karjeros liudytojai pasakojo, kad po savo pergalių amerikietis eidavo pas sirgalius ir ištisas valandas dalindavo autografus. Sportininkas nepalikdavo autodromo tol, kol kiekvienas norintis negaudavo jo parašo.
Dabar 75 metų R. Petty pasilieka NASCAR dalyvių parke kaip komandos „Richard Petty Motorsports“ savininkas. Legendinis sportininkas iki šiol nešioja išpuoselėtus ūsus – kas nuostabiausia, kad be vieno žilo plaukelio. Dažo buvęs lenktynininkas savo ūsus ar ne – tikrai nežinoma. Beje, jeigu pastaraisiais metais žilus plaukus dažėsi net kur kas jaunesnis Michaelis Schumacheris, tai Richardui juo labiau galima atleisti šią silpnybę.
Nigelas Mansellas
Nigelas Mansellas – paskutinysis ryškus „Formulės-1“ ūsuotas čempionas. Analogiškai G. Hillui jis pavertė savo ūsus savo skiriamuoju bruožu. Tankūs plaukai virš lūpos suteikdavo „Big Naidžui“ šiek tiek archaišką išvaizdą ir puikiai derinosi su jo agresyviu pilotavimo stiliumi.
N. Mansellas debiutavo „Formulėje-1“ 1980 metais. Geriausi britų sportininko metai prabėgo laikotarpiu, kai skersai kelio vienas kitam stovėjo Alain Prostas ir Ayrton Senna – rungtyniaudamas su tokiais varžovais pilotas buvo priverstas amžinai tenkintis trečiąja vieta. Sėkmė jam nusišypsojo karjeros pabaigoje: 1992 metais Nigel gavo nenugalimąjį „Williams FW14 B“ ir nepaliko konkurentams jokių šansų. Laimėjęs titulą, N.Mansell iš karto paliko „Formulę-1“ ir persikėlė į „IndyCar“.
Beje, pats dramatiškiausias posūkis „Big Naidžo“ gyvenime, kaip mano daugelis jo gerbėjų, vis dėlto yra jo sprendimas nusiskusti ūsus. Neįmanomas dalykas įvyko šio amžiaus pradžioje: šiuolaikinis N. Mansell švariai nusiskutęs ir panašus į eilinį vidutinio amžiaus anglų džentelmeną.
Henri Peskarolo
Prancūzų lenktynininkas Henri Peskarolo „Formulėje-1“ nepasiekė beveik nieko: sportininkas dalyvavo 64 „Formulės-1“ pasaulio čempionatų Grand Prix etapuose ir pasiekė vieną podiumą 1970 metais. Didžiausia sėkmė sportininką lydėjo ištvermės lenktynėse. Henri keturis kartus laimėjo „24 Le Mano valandas“, o pagal startų skaičių šiame maratone prancūzui apskritai nėra lygių – sportininkas paros lenktynėse dalyvavo 33 kartus. H. Peskarolo barzda – tai ne duoklė madai, o rūsti būtinybė - Henri slėpė veido nudegimus, kuriuos jis patyrė 1969 metais atlikdamas bandymus. Nuo 27 metų prancūzas nešioja vešlią barzdą, kuri apima visus skruostus: dabar plaukai pražilo, bet 70 metų H. Peskarolo nė nemano skustis. Baigęs sportinę karjerą prancūzas subūrė komandą „Le Mano“ serijos lenktynėms: H. Peskarolo komandos nariai laimėjo daugybę maratono važiavimų sportiniais prototipais, o ekipažų sudėtyje neretai buvo galima pamatyti buvusių „Formulės- 1“ pilotų. Deja, finansinė krizė nepasigailėjo garsaus piloto kolektyvo: 2013 metų sausį teismas pripažino H. Peskarolo „arklidę“ subankrutavusia.
Keke Rosbergas
Ūsočius ir rūkalius Keijo Erik "Keke" Rosbergas vargu ar prasimuštų į „Formulę-1“ mūsų dienomis, bet praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje atsitikdavo dar ir ne taip. Pilotas pasaulio čempionate pasirodė gana vėlai: jis debiutavo, būdamas 29 metų. Komandų – autsaiderių virtinė, kurioms suomis iš pradžių atstovavo, įspūdingos karjeros jam nežadėjo, bet 1982 metais pilotas ištraukė laimingą bilietą: čempioniškame „Williams“ kolektyve netikėtai atsilaisvino vieta. Visi garsūs lenktynininkai jau buvo sudarę sutartis su kitomis komandomis, tad Frankas Williamsas turėjo rinktis iš vidutiniokų. Kvietimas atiteko K. Rosbergui.
Jau pirmaisiais metais „Williams“ komandos sudėtyje Keke tapo čempionu – dauguma suomio varžovų dėl daugybės avarijų iš trasos pasišalino. K. Rosbergas išbuvo „Formulėje-1“ dar ketverius metus, o paskui persimetė į sportinių prototipų ir DTM serijos lenktynes (Deutsche Tourenwagen Masters (sutrumpintai DTM) - Vokietijos kėbulinių automobilių lenktynių čempionatas) . Nuo 1995 metų Keke vadovauja savo komandai Vokietijos pirmenybėse. Skirtingai nei Nigelas Mansellas, Rosbergas vyresnysis, palikęs sportą, įvaizdžio nekeitė ir išsaugojo „Asterikso ūsus“. Dar daugiau, pastaraisiais metais Keke paįvairino savo išvaizdą dar ir barzdele. Svarbiausia, kad barzdos neužsiaugintų jo sūnus Niko – štai kam plaukai ant veido kategoriškai nedera.
Dale Earnhardtas
„Siaubūnas“, storžievis, „Geležinė galva“ - tai vis jis, Dale Earnhardtas vyresnysis. NASCAR legenda, septynis kartus Winston Cup aukščiausiojo diviziono čempionas ir ... žiūrovų labiausiai nemėgstamas pilotas. Per gyvenimą D. Earnhardtas išgarsėjo ne tiek įspūdingu greičiu, kiek ūmiu būdu ir nemokėjimu pralaimėti. Dėl pergalės Dale buvo pasirengęs viskam: stumtelėti varžovą į bortą važiuojant 200 km/val. greičiu jam buvo įprastas dalykas. Žiūrint į geraširdišką ūsuotą D. Earnhardto veidą sunku įsivaizduoti, kad vairuodamas lenktyninį automobilį šis vyras pavirsdavo nekontroliuojamu uraganu, kuris neklausė patarimų ir nesibodėjo provokuoti avarijų. Ledo ritulyje tokie vadinami „tough guys“ (kietais vyrukais) – tik ant ledo vargu ar žūsi, o lenktynių trasoje nuo dramos iki tragedijos vienas žingsnis. Fatališkas D. Earnhardto susidūrimas įvyko 2001 metų vasario 18 dieną: septynis kartus NASCAR čempionas žuvo, įsirėžęs pirmiausia į varžovą, o po to į betoninį barjerą. Ir vis dėlto, D. Earnhardtas pateko į didžiausių NASCAR pilotų kohortą: ko gero, šiandieną šlove su „Siaubūnu“ gali lygintis tik visų pripažintas autoritetas Richardas Petty. Dabar NASCAR lenktynėse dalyvauja septyniskart čempionu tapusio piloto sūnus. Dale Earnhardtas jaunesnysis visiškai nėra toks bekompromisinis ir kur kas labiau mėgstamas žiūrovų, negu jo tėvas. O dar jaunasis lenktynininkas turi užsiauginęs nepaklusnią barzdą – ir vis tiek tebėra šių dienų NASCAR sekso simbolis.
Johnas Watsonas
Dauguma sportininkų užsiaugina barzdą ar ūsus baigę karjerą – jiems su amžiumi nebesinori skustis. Su Johnu Watsonu viskas buvo atvirkščiai: lenktynininkas iš Šiaurės Airijos atėjo į „Formulę-1“, būdamas barzdotas jaunuolis, o išėjo su rūpestingai nuskustais skruostais. Pirmuosius žingsnius „Formulėje-1“ J. Watsonas žengė autsaiderių komandose, o 1975 metų pabaigoje Johną pakvietė į „Penske“ vietoje žuvusio Marko Donohyu. Britas užsilaikė komandoje dar vieną sezoną, tačiau naujasis bolidas taip nuvylė sportininką, kad jis su „arklidės“ šeimininku Rogeriu Penske susilažino: jeigu J. Watsonui pavyks laimėti lenktynes, jam teks nusiskusti barzdą. Tuo metu Johnui atrodė, kad jis nieko nepraras, juk jo sąskaitoje nebuvo net podiumų. Realybė viršijo lūkesčius: Austrijos Grand Prix etape J. Watsonas nugalėjo. Ir įvykdė savo pažadą. Britų sportininkui prieš akis buvo perėjimas į „Brabham“, ilga karjera „McLaren“ komandoje, per kurią jis įsigudrino nugalėti startuodamas iš 22 pozicijos, o taip pat trumpalaikė kova dėl titulo, kurią Johnas užbaigė, būdamas trečioje vietoje. Netekęs vietos „Formulėje-1“ pilotas perėjo į GT kategorijos lenktynes, o vėliau įsidarbino komentatoriumi Didžiosios Britanijos televizijoje. Beje, visa ši istorija vyko jau būnant jam be barzdos.
Bobby Reyholas
Bobby Reyholas ir ūsai „chevron“ - neatskiriamos sąvokos. Amerikiečių lenktynininkas karjeros viršūnę pasiekė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje: tuo metu ūsai nieko nestebino. Stebino piloto tempas: atėjęs į „IndyCar“ iš sportinių prototipų lenktynių B. Reyholas iš karto laimėjo vicečempiono titulą, o 1986 metais laimėjo maratoną „Indianapolis 500“ ir pirmąjį titulą asmeninėje įskaitoje. B. Reyholo karjera „IndyCar“ čempionatuose buvo ilga ir sėkminga: varžovai keitėsi, o Bobby kovojo tik dėl pergalių. 1992 metais sportininkas išpirko lenktynininkų kolektyvą „Pat Patrick Racing“, pavadinęs jį savo vardu ir akimirksniu laimėjo trečią titulą. Pasiekimas įstabus ne tik tuo, kad „arklidė“ vidutiniokė tapo aukščiausio lygio komanda, bet ir tuo, kad B. Reyholas tapo paskutiniuoju pilotu „IndyCar“ čempionatų istorijoje, kuriam pavyko laimėti čempiono titulą sėdint už nuosavo bolido vairo. 1988 metais Bobby baigė sportinę karjerą ir veikiai ėmė daryti vadovo karjerą: „Rahal/Letterman/Lanigan“ vadovybę jis sustiprino CART serijos prezidento postu ir „Jaguar“ komandos vadybininko pareigybe „Formulėje-1“. Tokį apkrovimą atlaikyti buvo per sunku net ir B. Reyholui: baigiantis 2000 metų sezonui Bobby atsisakė visų pašalinių darbų ir susitelkė į savo sūnaus Grahamo karjeros darymą. Dabar Reyholas jaunesnysis pats dalyvauja „IndyCar“ čempionatuose, o jo tėvas stebi jį nuo kapitono tiltelio. Jau su barzda.
Emersonas Fittipaldi
Emersonas Fittipaldi niekada nenešiojo barzdos. Neturėjo jis ir ūsų. Užtat šis brazilas turėjo neįtikėtinas žandenas.
E. Fittipaldi pateko į „Formulę-1“ 1970 metais kaip „Team Lotus“ trečiasis pilotas, bet jau sezono pabaigoje tapo komandos lyderiu, o po dvejų metų tapo pasaulio čempionu. Pasiekęs pargalę 25 metų amžiaus Emersonas tapo pačiu jauniausiu titulo laimėtoju „Formulėje-1“ - brazilo pasiekimas laikėsi 33 metus, kol jo nepralenkė Fernando Alonso, Lewisas Hamiltonas ir Sebastianas Vettelis. Senstelėjęs E. Fittipaldi ir toliau skynė pergales. 1989 metų sezone sportininkas nugalėjo lenktynėse „Indianapolis 500“, aplenkęs artimiausią konkurentą dviem ratais, o 1993 metais vėl pirmavo tame pačiame autodrome, būdamas 46 metų. Emersonas lenktynėms padėjo tašką tik po didelės avarijos, įvykusios 1996 metais, bet dar ir po to ne kartą buvo sugrįžęs į piloto vietą – tai kaip saugos mašinos vairuotojas, tai kaip Grand Prix Masters serijos 650 arklio galių variklį turinčio bolido pilotas. Šiame čempionate E. Fittipaldi dalyvavo trijose lenktynėse ir vieną kartą pasiekė podiumą. Tuo metu Emersonui buvo 59 metai.
Haraldas Ertlas
Haraldas Ertlas - pačios epiškiausios veido plaukų dangos savininkas iš visų per istoriją buvusių lenktynininkų tarpo. Tačiau pirmoji H. Ertlo profesija buvo sporto žurnalistika. Viską pakeitė „Formulės-5“ bolido pirkimas: 1969 metais pilotas mėgėjas laimėjo šešias lenktynes, ir dalyvavimas varžybose peraugo iš paprasto pomėgio į visą karjerą. Austras išmėgino save „Formulėje-3“ ir „Formulėje-2“, Europos „Turingo“ klasės žiedinių lenktynių čempionate, o taip pat DRM serijos (dabartinės DTM pirmtakės) Vokietijos kėbulinių automobilių lenktynių čempionate.
1975 metų sezone H. Ertlas debiutavo „Formulėje-1“. Per penkerius metus pasaulio čempionate Haraldas iškovojo teisę startuoti 19 lenktynių, bet taip ir nesurinko nė vieno taško. Beje, austro sąskaitoje yra kur kas svarbesnis pasiekimas: 1976 metų Vokietijos Grand Prix lenktynėse sportininkas išgelbėjo gyvybę savo tėvynainiui Niki Laudai, ištempęs pasaulio čempioną iš liepsnojančio bolido. Deja, išgelbėti patį H. Ertlą nebuvo kam: 1982 metais Haraldas kartu su šeima žuvo aviakatastrofoje.
Prieš tai pilotas suspėjo padėti tašką su „Formule-1“ ir galutinai atsidėjo kėbulinių automobilių lenktynėms. H. Ertlo amžininkai juokavo, kad Haraldas pasirinko šią sporto šaką todėl, kad „kėbuluose“ buvo galima važinėti su atviru iš apačios šalmu – juk tokia konstrukcija nekliudė sportininkui užsiauginti ilgą barzdą ir vešlius ūsus.
Jeigu šiandieniniai F-1 pilotai nešiotų ūsus...
