Mokslas – nuostabus dalykas, davęs mums visokiausių dabartinių stebuklų: nuo lazerių ir kosminių skrydžių iki superminkšto tualetinio popieriaus. Tačiau ne visi eksperimentai vienodai naudingi. Kai kurie iš jų ne tik kad neprivedė prie bent kiek rimtesnių atradimų – jie atrodo tiesiog beprotiški.
1. Kokią įtaką seksas turi orui
Psichoanalitikas Wilhelmas Reichas, kuris praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje tiesiog buvo pamišęs dėl seksualumo, laikė žmogaus libido kažkuo panašiu į ci energiją iš kinų filosofijos – jėga, kuri veda į priekį visus gyvus padarus. Mokslininkas pavadino ją orgonu. W. Reicho nuomone, „orgoninė energija“ taip viską valdo, kad nuo jos priklauso oras, dangaus spalva ir gravitacija. Mokslininkas netgi sukūrė „orgoninius akumuliatorius“ - specialias metalines dėžes, kurios prisikraudavo „orgoninės energijos“ nuo viduje esančio žmogaus.
Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus, ir stebuklingasis orgonas taip pat. Taip mokslininkas nustatė savybę, kurią pavadino „orgoniniu radioaktyvumu“ ir manė, kad būtent šis šlykštus reiškinys pražudė aplink jo laboratoriją augusius augalus ir privertė kauptis danguje virš akumuliatorių nelaimę pranašaujančius debesis. Wilhelmas nepasimetė ir padarė tai, ką jo vietoje padarytų bet kuris sveikai mąstantis žmogus – pastatė įrenginį, vaikantį šiuos debesis. Juokitės kiek patinka, bet W. Reichui pavyko įtraukti į savo tyrinėjimus su orgoniniu akumuliatoriumi patį Einšteiną, ir vienu metu jie net dirbo kartu.
2. Klaida su mamutu
Hwang Woo-Suk – korėjietis genetikas, kuris išgarsėjo ne tik tirdamas kamienines ląsteles, bet ir tuo, kad tapo nusikaltėliu. 2006 metais jis buvo apkaltintas išeikvojimu ir biologinės etikos įstatymų pažeidimu. Kaip bebūtų keista, užuot prašvilpęs pinigus Las Vegase, jis iš tiesų išleido pusę milijono dolerių tyrimams, bet ne tiems, kuriuos iš pradžių planavo. H. Woo-Suk pabandė klonuoti mamutą, o norėdamas gauti išmirusių gyvūnų ląstelių, korėjiečių mokslininkas netgi pasinaudojo Rusijos mafijos paslaugomis, kuri pažadėjo jam gauti priešistorinių milžinų genetinės medžiagos.
Kevinas Warickas, britų mokslininkas ir kibernetikos profesorius, išgarsėjo kaip „ponas Kiborgas“. Šiam žmogui tiesiog protas pasimaišė dėl robotų: jis buvo pasiryžęs nertis iš kailio, kad taptų pirmuoju istorijoje tikru kiborgu. Šiandien K. Waricko rankoje įsodintas lustas, kuris jam suteikia galimybę, tarkime, įjungti šviesą ir atidaryti duris savo namuose. Žinoma, tą galima padaryti ir be implantų, bet Kevinui, matomai, tingisi. Prieš keletą metų jam buvo įsodintas naujas lustas, kuris įgalina nuotoliniu būdu valdyti robotizuotą ranką. 4. Paracelso homunkulas
Alchemikas ir medikas Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim, išgarsėjęs Paracelso vardu, žinomas savo pasiekimais farmakologijos srityje – būtent jis vienas iš pirmųjų pradėjo gydyti ligas cheminėmis priemonėmis. Tarp kitų jo pasiekimų – traktatas apie tai, kaip sukurti homunkulą – sumažintą žmogaus kopiją, dirbtiniu būdu užauginamą mėgintuvėlyje. Skamba neįtikėtinai netgi šiandieniniam mokslui, žongliruojančiam genais. O štai Paracelsas laikė, kad tam reikia visai nedaug: surinkti į buteliuką vyro spermą ir užkasti jį arklio mėšle 40 dienų. Rezultatas bus tas, kad atsiras miniatiūrinis žmogeliukas, kurį po to dar reikės maitinti 40 dienų žmogaus krauju. Priminsime, kad šis žmogus buvo gydytojas ir gydė žmones. Tad jeigu jūs vieną dieną nubusite ir pamatysite, kad nusikėlėte į 1500 metus, ir dar netikėtai susirgsite, iš karto imkite šliaužti kapinių link, neleisdamas, kad daktaras jus apmulkintų.
5. Kiek sveria siela
XX amžiaus pradžioje Duncanas MacDougallas padarė prielaidą, kad žmogaus siela turi svorį. Atlikdamas eksperimentus jis net tiksliai apskaičiavo, kiek gramų ji sveria. Kokius eksperimentus, paklausite jūs? Šelmiškai negudraudamas, jis paėmė šešis pacientus „mirimo proceso metu“ ir juos pasvėrė. Galite įsivaizduoti, kaip tai atrodo, kada paskutinėmis jūsų gyvenimo minutėmis jums neleidžia atsisveikinti su artimaisiais, nedaro dirbtinio kvėpavimo, kad jus išgelbėtų... Vietoje to jus tempia ant svarstyklių ir tiksliai pasveria lyg kokį geros jautienos išpjovos gabalą. D. MacDougallas taip pat atliko keletą analogiškų eksperimentų su šunimis. Tiksliau, su 15 šunų, kurie, beje, mirdami natūralia mirtimi tampa ypatingai nesukalbami, tad mokslininkui teko padėti šuneliams keliauti į jų šunišką rojų. Užtat jam pavyko nustatyti, kad skirtingai nei žmogus, miręs šuo svorio nepraranda. Taip jis padarė iįvadą, kad šunys sielos neturi.
