Marijampolės kultūros centras atviras įvairių žmonių poreikiams. Čia vyksta ir žmonių su negalia meno mėgėjų kolektyvų festivaliai, kuriuose rateliais judantieji gali būti ne tik žiūrovais, bet ir žavėti savo talentais scenoje. Norėdami dar artimiau susipažinti su negalią turinčiais žmonėmis, įgyti žinių, kaip su jais bendrauti, suprasti, su kokiomis kliūtimis jie susiduria, sumanė surengti mokymus, juos vesti pakvietė „Spanguolės dirbtuvėlių“ komandą. Pagrindinė lektorė – nuo mažens rateliais judanti Rūta Kupčinskaitė. Mokymams Rūta rengėsi labai atsakingai – norėjo atviro, nuoširdaus pokalbio, grįsto asmenine patirtimi, paįvairinto smagiais nutikimais. Pasiruošė ir filmuotos medžiagos, padedančios pamatyti ir įvertinti įvairias žmonių su negalia patiriamas situacijas bei jų pasiekimus meno, kultūros, sporto pasaulyje.
„Planuoti dviejų valandų mokymai gerokai užsitęsė, – šypsosi Rūta. – Įdomiausia jų dalimi tapo patyriminiai užsiėmimai, kai mokymų dalyviams pasiūlėme užrištomis akimis, tik su baltąja lazdele rankose, susiorientuoti pastate, pajudėti su ramentais, vaikštyne ar atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį nusileisti prie laiptų įrengtu keltuvu, nuriedėti lauke esančiu pandusu.“
R. Kupčinskaitė sako tokių patyriminių mokymų idėją brandinusi 8 metus ir džiaugiasi, kad palankios aplinkybės susiklostė taip, jog šie mokymai jau prieinami organizacijoms ir bendruomenėms. Prie idėjos prisijungė socialinėms iniciatyvoms ir informacijos apie įgalinimą sklaidai neabejinga UAB „Kasko Group“, suteikusi reikiamas priemones ir įrangą. Rūta neabejoja, kad po šių mokymų juose dalyvavę žmonės į miesto aplinką, visuomeninius pastatus žvelgs jau visai kitaip ir pirmiausia matys žmogų, jo tikslą ir norą dalyvauti socialinėje aplinkoje, o ne jo negalią. „Jeigu pakeitėme nors vieno žmogaus požiūrį – savo tikslą pasiekėme“, – sako Rūta. Galbūt jis taps ta nuo kalno paleista sniego gniūžte, kuri riedėdama tampa vis didesnė ir didesnė...
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Komanda, nusprendusi kurti socialiai atsakingą bendruomenę
„Spanguolės dirbtuvėlės“ – trijų veržlių, sumanių, originalių idėjų nestokojančių žmonių komanda, susibūrusi į mažąją bendriją. Jos direktoriaus Tado Bartaševičiaus teigimu, toks juridinis statusas sumanytai veiklai ir tikslams pasirinktas ne atsitiktinai, nes visi jos nariai gali būti verslo partneriais, ieškančiais ir įgyvendinančiais pačias netikėčiausias idėjas.
R. Kupčinskaitė – entuziastinga tokių idėjų generatorė ir jų vykdytoja, galinti imtis bet kokios veiklos: siūti edukacinius ir namų jaukumui skirtus žaislus, kepti keksiukus ir skaniausius tortus, rengti patyriminius mokymus apie negalią, motyvacinius prisistatymus ir pan. Dovilė Kriukelytė – sociologė, koučerė, tekstų autorė. Kadaise merginos kartu mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, lankė tas pačias paskaitas, tad Dovilė matė, kaip neįgaliojo vežimėliu judančią Rūtą kurso draugai nešioja į nepritaikytas auditorijas, kokius išorinius ir vidinius barjerus jai tenka įveikti.
Nors baigus studijas merginų keliai išsiskyrė – Dovilė pasuko į žmogiškųjų išteklių, projektų valdymo sritį verslo organizacijose, o Rūta palinko į rankdarbius (nei bakalauro, nei magistro diplomai jai nepadėjo susirasti darbo – visur kelią pastojo negalia), vis dėlto po 8 metų likimas vėl jas suvedė. Ugdomojo vadovavimo studijas baigianti Dovilė nusprendė palikti verslo organizacijas ir eiti dirbti žmonėms ir su žmonėmis. Atsinaujinę ryšiai su Rūta ir Tadu paskatino šiuos tikslus įgyvendinti prisijungiant prie „Spanguolės dirbtuvėlių“ komandos, siekiančios keisti visuomenės požiūrį, kurti socialiai atsakingą bendruomenę, kurioje skirtingi žmonės jaustųsi vienodai gerai ir patogiai.
Idėjos keitė viena kitą
Rūta neslepia, kad iš pradžių su Tadu svajojo apie nediduką savo verslą – norėjo užsiimti gerai pažįstama veikla ir siūti žaislus, bet ne įprastus, o turinčius vienokią ar kitokią negalią ir pasakojančius įdomias savo gyvenimo istorijas. „Jaučiau didelį poreikį informuoti ir mokyti žmones, kurie neturi supratimo apie negalią, – sako idėjos sumanytoja ir priduria, kad tokia mintis jai kilo stebint darželį lankančią dukrelę Miglutę. – Natūralu, kad vaikams kilo klausimų, kodėl jos mamytė sėdi rateliuose. Miglutė tai žino ir moka atsakyti, bet kitus vaikus tėvai slopina, jiems negalia – vis dar tabu. Norėjau papasakoti vaikams, padėti jiems suprasti, kad negalia – ne kažkoks blogas dalykas, o galbūt gyvenimo būdas, šiek tiek iš kitų išsiskiriantis žmogus.“
Svarstydami, kaip tokią idėją paversti realiomis pamokomis, Rūta ir Tadas daug diskutavo, tarėsi su kitais, kol nusprendė įkurti mažąją bendriją. Prieš pat karantiną oficialiai ją užregistravo ir ėmė žvalgytis patalpų dirbtuvėlėms, į kurias kurti žaislų rinktųsi jokios negalios neturintys vaikai, o jiems tai daryti padėtų rateliuose sėdinti mokytoja. Taip, pagal Rūtos sumanymą, jie netiesiogiai susipažintų su negalia, o bebendraujant ji galėtų daugiau papasakoti apie tai, kokių negalių būna, kaip tokie žmonės gyvena. Paskui galbūt gimtų ir negalią turintys žaislai, jų istorijos. Visus planus sujaukė karantinas – „Spanguolės dirbtuvėlės“ nespėjo pasirašyti patalpų nuomos sutarties ir šiandien dėl to nė kiek nesigaili.
Rūta juokauja, kad jų veiklos pradžią lydėjo stebuklingi sutapimai. Pirmiausia susipažino su kultūros centro darbuotoja Greta, juos fotografavusia projektui „Karantino portretas“, paskui išsikalbėjo apie kitą šio centro rengiamą projektą, patarė, kaip į jį įtraukti sunkumų turintį jaunimą. Žodis po žodžio, idėja po idėjos „Spanguolės dirbtuvėlės“ sulaukė pirmojo užsakymo – surengti mokymus, kaip bendrauti su negalią turinčiais žmonėmis, aptarti, ar negalia trukdo dalyvauti kultūros renginiuose, supažindinti su jų savarankiškumą ribojančiomis kliūtimis.
Ketvirtoji komandos narė
„Spanguolės dirbtuvėlės“ turi ir ketvirtąją komandos narę – ja drąsiai galima vadinti Rūtos ir Tado dukrelę Miglutę. Mergaitei dar tik penkeri, bet ji labai daug žino apie „įgaliukus“ – taip ji vadina ir rateliais judančią mamą, ir vežimėlyje sėdinčią Barbę, kurią atsinešė ir į kultūros centre surengtus mokymus. Jų dalyviai tokio žaislo net nebuvo matę, tad jis sulaukė didelio susidomėjimo.
Rūta pasakoja, kad, nusprendusi dukrelės žaislų kolekciją papildyti rateliuose sėdinčia Barbe ir ta mintimi pasidalijusi socialiniuose tinkluose, sulaukė ją pribloškusios kai kurių mamų reakcijos – „Kam tokiais žaislais traumuoti vaiką?“ Vis dėlto savo sumanymo ji neatsisakė – iš gamintojų parsisiųsta lėlė tapo vienu mėgstamiausių Miglutės žaislų. Į Barbės vežimėlį ji sodina ir kitas savo lėlytes. Rūta įsitikinusi – kuo anksčiau vaikai pamatys, sužinos, susipažins su šiek tiek kitokiais žmonėmis, tuo natūraliau juos priims, įpras padėti. Vaikai bendraamžių neskirsto į įgalius ir neįgalius, dažniausiai tai daro tik jų tėvai.
Į draugų gimtadienius Miglė eina tik sulaukusi patikinimo, kad į žaidimų kambarį galės patekti ir jos mama. „Kas mane prižiūrės?“ – nustebusiems draugių tėvams iš anksto paruoštą atsakymą turi mergaitė. Ir tėčiui visada primena, kad prie prekybos centro reikia pasižvalgyti neįgaliojo vežimėliu pažymėtos aikštelės, nes ji platesnė, bus patogu mamos ratelius prie durelių pristumti.
Ir kultūros centre vykusiuose mokymuose Miglė jautėsi lygiaverte „Spanguolės dirbtuvėlių“ komandos nare, tapusia puikia pagalbininke nedrąsiai pirmą kartą į vežimėlį atsisėdusioms tetoms: ir ratelius stumtelėjo, ir apsisukti padėjo.
Būsim ten, kur mūsų lauks
Nuo mažens rateliais judanti Rūta sako seniai įsitikinusi, kad patyriminiai eksperimentai kur kas naudingesni už teorines paskaitas, dažniausiai dėmesį sutelkiančias į neįgaliesiems trukdančius dalykus, bet nepatariančias, neparodančias, kaip tas problemas spręsti. Supratusi, kad tokie užsiėmimai atskirties nemažina, dar studijuodama Vytauto Didžiojo universitete, užuot rengusi konferencijas apie nepritaikytą jo aplinką, sumanė akciją – universiteto rektoriui pasiūlė atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį ir pačiam patekti į pastatus, auditorijas. Neilgai trukus atsirado ir nuolydžiai, ir keltuvai, nauji liftai.
Pasiteisinusios taktikos Rūta neatsisako ir Marijampolėje. Nors šiame mieste gyvena dar visai neseniai, ją jau pažįsta daugelio įstaigų vadovai, darbuotojai. Pamačiusi į jas įeiti trukdantį laiptelį, šalimais esantį aukštą šaligatvio bortelį, ne į tą pusę atsidarančias duris ji nemosuoja statybos techniniais reglamentais ar kitais teisės aktais, o kalbasi, aiškina, pataria. Pasak jos, pozityvus nusiteikimas daug veiksmingesnis, todėl neretai sulaukia prašymų patarti, kaip teisingiau įgyvendinti naujus infrastruktūros projektus ar padaryti taip, kad ir rekonstruojami pastatai būtų prieinami visiems. Rūta džiaugiasi, kad dėl tokio pozityvaus požiūrio „Sūduvos“ gimnazija tapo prieinama visiems mokiniams, nors kol kas joje ir nėra neįgalių mokinių. „Labai svarbu kad mokyklų vadovai suprastų, jog patogaus įėjimo ir galimybės laisvai judėti pastato viduje reikia ne tik mokiniams, bet ir negalią turintiems jų tėvams, traumą patyrusiems darbuotojams“, – sako ji.
T. Bartaševičius pastebi, kad Marijampolė žino universalaus dizaino terminą ir stengiasi laikytis jo principų – tuo jie su Rūta įsitikino, pakviesti įvertinti didelio infrastruktūros projekto. „Gerai, jog vis labiau įsitikinama, kad tai, kas patogu rateliais ar su vaikštyne judančiam žmogui, patogu ir senjorui, ir vaikišką vežimėlį stumiančiai mamai ar tėčiui – visiems“, – sako Tadas ir priduria, kad platesnis, tolerantiškesnis požiūris ilgesnėje perspektyvoje visada atsiperka. O „Spanguolės dirbtuvėlių“ sumanyti patyriminiai susitikimai su įvairių įstaigų, organizacijų, bendruomenių nariais gali padėti tuo įsitikinti. D. Kriukelytė prasitarė, kad dirbtuvėlės rengia platesnę trijų dienų mokymų programą, kurioje bus ir teorinė, ir patyriminė dalys.
Mobili, prie kiekvieno poreikių lanksčiai prisitaikanti „Spanguolės dirbtuvėlių“ komanda pasirengusi savo žiniomis ir patirtimi pasidalinti su bet kuria pokyčių siekiančia bendruomene – tereikia ją susirasti feisbuke (jau kuriama ir to paties pavadinimo „Spanguolės dirbtuvėlių“ interneto svetainė) ir pakviesti atvykti.
Dovilė teigia matanti didelę šios veiklos prasmę. „Tai socialinės aplinkos kūrimas, empatijos, jautrumo skatinimas, – sako ji. – Prie jos prisijungusi ir pati dabar kitaip žvelgiu į supančią aplinką – daugelį dalykų vertinu tarsi klausdama savęs: ar Rūtai, bet kuriam kitam žmogui, judančiam neįgaliesiems skirtomis priemonėmis, tai būtų patogu, ar jie galėtų čia jaustis savarankiški?“ D. Kriukelytė neslepia, kad ją stipriai motyvuoja „Spanguolės dirbtuvėlių“ tikslas įgalinti ne tik su įvairiais sunkumais susiduriančius žmones, bet ir visuomenėje skleisti požiūrį, jog visi esame lygūs.
Kitoks negalios pažinimas
„Spanguolės dirbtuvėlės“ puoselėja dar ne vieną įdomią idėją. „Galėtume rengti įvairius užsiėmimus, kuriuos vestų negalią turintys įvairių sričių žinovai, – sumanymu dalijasi Rūta. – Tarkime, kepu skanius keksiukus, todėl to norinčioms išmokti moterims galėčiau rengti edukacinius užsiėmimus. Dėmesį sutelkusios į keksiukus jos tikrai nesureikšmintų mano negalios, tačiau bendraudamos galėtume pasidalinti ir kitomis, pavyzdžiui, vaikų auginimo patirtimis. Galėčiau joms papasakoti, kad ir rateliais judanti moteris gali tapti mama ir auginti, ugdyti, auklėti dukrelę. O jeigu dar Miglutę į tokį užsiėmimą atsivesčiau, manau, šios moterys niekada nenusuktų žvilgsnio nuo gatvėje sutikto neįgalaus žmogaus.“
Ir tai – ne vienintelis Rūtos sumanymas. „Dar galėtume surengti psichologinius užsiėmimus, kuriuos kartu su Dovile vestų puiki rateliais judanti psichologė. Norėtume parodyti, kad profesiniai gebėjimai, vieno ar kito dalyko išmanymas ir negalia – vienas kitam netrukdantys dalykai. Toks negalios pažinimas padėtų atsikratyti įsisenėjusių stereotipų, kad neįgalusis – tik gailesčio ir atjautos reikalingas, valstybės išlaikomas žmogus“, – pasakoja Rūta.
Idėjų sąrašą papildo Tadas. Pasak jo, būtų galima atskleisti ir kitokius žmonių su negalia talentus, leisti prie jų prisiliesti. Tarkime, tikrai ne visi žino, kaip vaidina neregintys žmonės. Jie taip gerai jaučiasi scenoje, jog net sunku įtarti, kad nemato. O juk tokio meistriškumo šie aktoriai pasiekia daug ir kantriai repetuodami. Dar geriau patirti neregių gyvenimo subtilumus būtų galima pakvietus pavakarieniauti tamsoje, pasinaudoti kitais pojūčiais. „Toks bendravimas – geriausias būdas pažinti kitokių žmonių pasaulį“, – įsitikinusi galios ir negalios patyriminių susitikimų iniciatorė R. Kupčinskaitė.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
