Liūdna statistika rodo, kad apie trečdalis lietuvių mokymosi įstaigose patiria patyčias ir tik nedaugelis apie skriaudas iškart užsimena tėvams bei pedagogams. Itin svarbu laiku pastebėti pasikeitusį vaiko elgesį ir imtis problemos sprendimo. Pateikiame ženklus į kuriuos būtina atkreipti dėmesį!
Tiesaus atsakymo vengimas
Sukluskite, jeigu paklausus paprasto klausimo vaikas vengia tiesaus atsakymo arba kalba labai lakoniškomis, dviprasmiškomis frazėmis. Pavyzdžiui, paklaustas „kaip sekėsi mokykloje“, vaikas atsako kažką panašaus į „ai, visokios ten nesąmonės vyksta“ arba „keletas vaikų susipyko, bet viskas gerai“. Nerimą turėtų sukelti ir staigus vaiko užsisklendimas, kuomet seniau pusdienį apie savo nuotykius mokykloje ar darželyje galėjęs čiauškėti vaikas staiga persimaino ir atsako tik vienu žodžiu. Pastebėję tokius pokyčius pirmiausia pabandykite padėti vaikui atsiverti, paklausinėkite jo papildomų klausimų, konkretizuokite, paklauskite vaiko apie jo savijautą, emocinę būklę. Kalbėtis bus lengviau kartu kažką veikiant - dengiant stalą, gaminant, lankstant skalbinius.
Dažnos „ligos“
Tėveliams tenka susidurti su vaiko nenoru keltis, nes „skauda galvytę/ pilvuką/ kojytę, pakilo temperatūra“ ir neretai tai susiję su paprasčiausiu tingėjimu, nepadarytais namų darbais ar kontroliniu darbu. Susirūpinti reikėtų, jeigu tokios „ligos“ kartojasi itin dažnai, o vaikas skiria labai daug jėgų besistengdamas įrodyti, kad jis nemeluoja, kad iš tiesų negali eiti į mokymosi įstaigą (ar popamokinės veiklos būrelį) dėl prastos savijautos. Nepulkite vaiko barti ir kaltinti melavimu, paklausinėkite, ar „ligą“ kelia fiziniai negalavimai, ar tam yra emocinių priežasčių, ar mokykloje viskas gerai.
Pasikeitęs mokyklos ir būrelių lankymas
Be pateisinamos priežasties praleistos pamokos ar užklasiniai užsiėmimai, ankstyvas grįžimas iš mokyklos yra pirmieji ženklai, kad ugdymo įstaigoje vaikas jaučiasi blogai bei stengiasi iš jos bėgti. Būtina su juo kalbėtis ir išsiaiškinti su kuo tai susiję - tą gali lemti tiek nesėkmės mokykloje, tiek prastas draugų ratas, tiek, dažniausiai, patyčios. Verta atkreipti dėmesį net į tokią, atrodytų, smulkmeną, kaip alkis - vaikai, kurie patiria patyčias stengiasi vengti leisti laiką su savo bendraamžiais, ypač pertraukų metu, neprižiūrint pedagogams, tad pertraukas jie dažnai leidžia tualete ar atokiausiame kamputyje, bijo eiti į valgyklą, tad grįžta namo alkani.
Pamesti ar sugadinti daiktai
Natūralu, kad zujantys ir išdykaujantys vaikai kartas nuo karto sulaužo, apgadina ar pameta daiktus, tačiau, rreikėtų sunerimti, jeigu jūsų vaikas labai atsargus, ramus, o jo daiktai, drabužiai, mokykliniai reikmenys staiga pradėjo lūžti ir dingti. Įtarimą turėtų kelti ir lyg į balą išgaravę pinigėliai - atrodytų, duodate vaikui pakankamai pinigų priešpiečiams ar pirkiniui, o jis grįžta alkanas ir niekaip neįsigyja norimo daikto.
Pasikeitusi apranga
Nuo patyčių kenčiantis vaikas dažnai ima slėptis po perdėm dideliais, apsmukusiais, tamsiais drabužius, atsisako jam patikusio aprangos stiliaus. Didelė dalis pašaipų būna susijusi su išvaizda. Atkreipkite dėmesį ir į ilgas rankoves, apyrankių gausą - šitaip paaugliai bando slėpti rankų pjaustymo žymes. Savęs žalojimas neretai tiesiogiai susijęs su patyčiomis, patirdamas milžinišką stresą ir negalėdamas apie tai išsipasakoti žmogus ima save žaloti - fizinis skausmas trumpam nukreipia mintis nuo emocinių išgyvenimų.
Sumažėjęs draugų ratas
Savaime suprantama, kad draugų ratas gali kisti keičiantis vaiko pomėgiams, pradėjus naują popamokinę veiklą, pakeitus mokymosi istaigą, tai priklauso ir nuo žmogaus, tačiau staigus draugų rato mažėjimas yra dažnas patyčių ženklas. Bendraamžiai, nenorėdami, kad pašaipūnai imtų užkabinėti ir juos neretai pasitraukia nuo užgauliojamo vaiko, stengiasi su juo nebendrauti. Skriaudžiamas vaikas dažnai ir pats patiki savo prastumu, stengiasi atsiriboti nuo aplinkos.
Ką daryti?
Pastebėję galimus patyčių ženklus pirmiausia pasikalbėkite su vaiku ir išsiaiškinkite kuo daugiau, reikalui esant reikėtų kreiptis į pedagogus bei psichologus ir dirbti ne tik su nuskriaustuoju, bet ir su skriaudiku bei jo tėvais - juk vaikai ima šaipytis šitaip norėdami išlieti savo vidinį skausmą.
Jūsų darbas įrodyti nuo patyčių kenčiančiam vaikui, kad tai nėra jo kaltė, kad jis yra mylimas, geras, gražus, unikalus, puikus žmogus, o pašaipūnai yra tiesiog pikti, su savo emocijomis nesusitvarkantys, suaugusiųjų pagalbos negaunantys vaikai, kurių nuomonės tikrai nereikia paisyti.
