Kur vaikai - ten galimos patyčios. Tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje patyčias patiria apie 70 proc. vaikų ir tuo pirmaujame Europoje. Su patyčiomis jau susiduriama ne tik mokyklose, bet ir ligoninėse.
Motina, palikusi 13 metų sūnų gydytis ligoninėje, nebaigus gydymo kurso parsivežė namo, nes vaikas neištvėrė vyresnių paauglių patyčių.
Žinia, tuberkuliozė - dažna asocialių žmonių liga, tačiau aukomis gali tapti bet kokio socialinio sluoksnio žmonės. Ir vieni, ir kiti gydomi tose pat ligoninėse, susitinka koridoriuose, gali užeiti pas vienas kitą į palatas.
Gargždiškės Jurgitos P. sūnus į Klaipėdos tuberkuliozės ligoninės Vaikų skyrių paguldytas, kai atlikus mantu mėginį reakcija buvo teigiama.
Berniukui lapkričio 3 dieną buvo skirtas 70 dienų gydymo kursas, tačiau ilgiau kaip 63 dienas jis ligoninėje neištvėrė.
Mama, jau pirmomis dienomis iš sūnaus išgirdusi, kad šis bijo kitų vaikų, pasistengė, kad jis būtų perkeltas iš antro aukšto į pirmą, kur gydomi mažesni nei jis vaikai ir kur geresnė priežiūra. Tačiau kontaktų su "didžiaisiais" pasitaikydavę ir čia.
Skambindamas namo vaikas vis skųsdavosi, kad bijo "didžiųjų vaikų" - nematant darbuotojoms šie jį pravardžiuoja storuliu, apkumščiuoja, apspardo, pasityčioja. O paskutinėmis senųjų metų dienomis atimdavo jam iš namų atvežtą maistą.
Sausio 4-ąją mama jį išsivežė namo. Paskutinis kantrybės luobas lūžo, kai sekmadienį, kada budi tik viena slaugytoja ir viena sanitarė, vyresni skyriuje besigydantys paaugliai į berniuko palatą atėjo nešini švirkštais su adatomis.
"Jie švirkštė ant vaiko vandenį ir grasino: jei pasiskųs - subadys", - pasakojo Jurgita P.
Anot moters, apie problemą ji nesyk prasitarė slaugytojoms, kalbėjo ir su auklėtoja. Slaugytojos tuo neva iš pradžių net patikėti nenorėjusios - stebėdavosi, kodėl tuo skundžiasi tik vienas berniukas, ir manė, kad jis pats tas priekabes savo elgesiu išprovokuoja.
"Tokių vaikų "žaidimų" neturi būti", - "Vakarų ekspresui" sakė Tuberkuliozės ligoninės vyriausioji gydytoja Violeta Baravykienė, nustebinta, kad vaikas anksčiau laiko buvo paimtas iš ligoninės dėl čia patirtų patyčių. Mat apie jokias patyčias vadovybei pranešta nebuvo. Apie jas nežinojusi ir Vaikų skyriaus vedėja.
Ligoninės vadovė papasakojo, jog šiuo metu atliekamas išsamus tyrimas - pakalbėjus su vaiko mama ir skyriaus darbuotojais, paprašyta išsamius paaiškinimus pateikti raštu.
Jei motina iš karto apie patyčias būtų pranešusi administracijai, kelias joms būtų buvęs laiku užkirstas ir vaikui būtų buvę skirta dar daugiau dėmesio, - tikino V. Baravykienė.
Vaikų skyriuje gydoma per 20 vaikų, nemaža dalis jų - iš "sunkių" šeimų, iš vaikų namų, kai kurie linkę nusikalsti. Pastaruoju metu labai "sunkių" vaikų skyriuje nebuvę, nebent vienas berniukas ir mergaitė, kurie ir sugebėję įsinešti švirkštus.
"Tokių dalykų niekada nėra anksčiau buvę. Paprastai vaikams pas mus patinka, jie nenori išeiti. Bus padaryta viskas, kad tokių dalykų daugiau nepasitaikytų", - žadėjo V. Baravykienė.
Linas SLUŠNYS, vaikų psichiatras
Statistikos duomenimis, Lietuva pirmauja ne tik patyčių, bet ir savižudybių, nelaimingų vaikų skaičiumi. Kodėl taip yra? Ne vaikai čia problema, o suaugusiųjų nemokėjimas bendrauti.
Ligoninių personalas, dirbantis su vaikais, turi būti pasiruošęs patyčioms užkirsti kelią. Deja, suaugusieji nėra pasirengę su tuo susitvarkyti, nėra išmokę reaguoti į tai. Kaip tam užkirsti kelią, kaip to išvengti, yra gausybė visokių būdų. O vaikus turi išmokyti suaugusieji.
Lietuvoje vykdomos kelios patyčių prevencijos programos, bet iš principo bet kokia socialinio mokymo programa moko suaugusius, kaip padėti vaikams įgyti tam tikrų įgūdžių, tam tikrų vertybių. Norint, kad tų negatyvių reiškinių būtų kuo mažiau, mokytis turime kiekvienas.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
