Įpusėjo spalis, antron pusėn nusviro ruduo. Šalnos ir vėjai jau gerokai pasidarbavo ir nupurtė, nuplėšė, žemėn nubloškė daug dailiųjų medžių lapų.
Gražus tas šviežias lapų kilimas, braškantis po kojomis, šnabždantis vėjy. Gražus jo mirgėjimas upely, ežero sėkliaus dugne. Lapai dar gaiviai raudoni ir geltoni, jų spalvų skaistumo neužgesino šaltas vanduo ir nakties šarma. Iš vėlyvo rudens nelaukiame didelių švelnumų, spaliui įpusėjus šalnos iš lėto daro tai, kas privalu atlikti rudeniui: nurengti medžius, nulenkti žiedus, nuskainioti vaisius.
Dar visai neseniai svajojome apie smagią ir švelnią bobų vasarą. Dabar matome, kad ji jau nutolo - tiesa, praėjusią savaitę buvo giedra, gražu, bet gana šalta.
Žmonės kalbėjo, kad ir toks šios trumpos vasarėlės variantas tinka, kad jis geriau už niūkią rudens tamsą. Atrodo, kad dabar turime susitaikyti su ėjimu tamson: spaliui liko pora savaičių, o jam išėjus jau retai džiaugiamės saule. Mums toks metų laikas - įprastas, bet neteko matyti žmonių, kuriems jis suteiktų ypatingo džiaugsmo ir taptų impulsu kūrybai.
Šiandien daug kas pamiršta paprastą tiesą, kad kiekviena gamtos diena - pati vertingiausia ir nepakartojama. Gamtoje ši tiesa yra nekintama ir suprantama tiesiogiai. O mes visada žvalgomės priekin, laukiame ko nors nepaprasto ir stengiamės spėti, prognozuoti, pranašauti. Ko gero, iš visų gyvūnų mes tik vieni tokie...
Vargu ar dabar mums reikia žvelgti labai toli priekin, nes ir šiandien yra labai įdomu, labai gražu. Nors per savaitę vėjai nuplėšė daug lapų, jų margumynas yra nuostabus. Dar įdomiau atrodo skrendantys ir klajojantys paukščiai. Iš tikro paukščių keliavimas gali būti įvairus: vieni tikslingai skuba tam tikra kryptimi, kiti ilgam apsistoja vienoje vietoje, po kurio laiko pakyla keliauti į kitą vietą, treti klajoja po apylinkes. Dauguma toli keliaujančių paukščių skrenda naktimis, o keliaujantys kitaip yra aktyvesni dieną. Kadangi tolimi migrantai beveik visi jau išskrido, likusieji sukrunta ankstų rytą. Tik pažiūrėkite saulelei tekant - danguje ima šmėžuoti kėkštai, kažkur skraido krankliai ir pradeda judėti, straksėti, skraidinėti zylės, nykštukai, liepsnelės. Per naktį, trunkančią jau ilgiau už dieną, jie gerokai praalko, tad dabar skuba rasti kuo daugiau maisto. Kol kas jo yra, tad paukščiai greitai numalšina alkį. Ant šakelių, medžių žievės, lapų, ant žolių po nakties dar nejudrūs vabzdžiai, kuriuos taip lengva rinkti. Po poros valandų jie taps aktyvūs, juos reikės jau medžioti ir persekioti.
Toks ryto metas gamtoje - maloniausias ir mums. Jeigu turėtume energijos atsikelti dar prieš saulelei patekant ir išeitume į miško pakraštį, prie upės, ežero, pagaliau - į parką ar savo sodą, būtinai pamatytume pačią dienos gimimo pradžią. Viskas tuo metu vyksta labai sparčiai, ir pavėluota valandėlė atima galimybę matyti pačius įdomiausius dalykus.
Tiesa, jeigu plykstelės raudona rudens saulė, po valandos ore plevens drugiai, ant šildomų paviršių, medžių kamienų išropos musės ir vabaliukai, vorai. Žolėje dar svirpia žiogai ir maži skėriukai - jų smuikeliai nesusilieja į nenutrūkstamą muziką, nes tokių grojikų nėra daug. Tačiau suradus tokį galima atsisėsti netoli ir klausytis, klausytis.
Rudens vidurys - svarbus atskaitos taškas, nes lygiai po dviejų mėnesių diena bus pati trumpiausia. Vadinasi, du mėnesius regėsime išeinančią šviesą, bet žinosime, kad po dviejų mėnesių ji vėl atgims. Tačiau, kaip jau kalbėjome: taip svarstome, taip toli priekin žiūrime tik mes. Gamta gyvena šios dienos džiaugsmais. O jos džiaugsmuose gimsta tolima visos gyvybės ateitis.
Selemonas PALTANAVIČIUS
