Patriotizmo kaip meilės Tėvynei apibrėžimas gali būti vertinamas įvairiai. Jis turi tiek teigiamų prasmių, reiškiančių žmonių atsidavimą ir pagarbą savo valstybei, tiek ir neigiamų, suponuojančių tautinę tapatybę, pagrįstą savo tautos ir valstybės išaukštinimu.
Todėl Alasdairas MacIntyre‘as pagrįstai klausia, ar patriotizmas apskritai yra dorybė, ir atsakymo ieško skirtingų ideologijų – liberalizmo ir konservatizmo (taip pat ir komunitarizmo) – teiginiuose apie žmogaus moralę. Klausimų kyla ir daugiau: kokios yra esminės skirtingo patriotizmo supratimo priežastys, ar pats patriotizmas gali būti vadinamas ideologija?
Liberalusis konstitucinis patriotizmas
Liberalizmas nelaiko patriotizmo – tapatybės, pagrįstos pagarba ir dėkingumu savo tautai – dorybe. Dorybė, anot liberalios politinės minties, yra žmogaus savybė neutraliai, nešališkai vertinti savo ir kitų sprendimus. O patriotizmas suponuoja suinteresuotą, universaliais standartais nesiremiantį vertinimą. Todėl liberalai pasiūlo naują patriotizmo formą – konstitucinį patriotizmą, taip siekdami išspręsti ištikimybės tėvynei problemą ir įrodyti, kad universalūs žmogiškieji principai jungia žmones taip pat, kaip ir tautinė priklausomybė.
Esminė konstitucinio patriotizmo prielaida teigia, kad žmogus yra autonomiškas individas, laisva valia priklausantis bendruomenei. Tokios bendruomenės pagrindas – formalūs ryšiai, pirmiausia – liberali demokratinė konstitucija. Individai taip tampa laisvi nuo bet kokių ikipolitinių ryšių su bendruomene, o tai iš esmės reiškia, kad tiek valstybė, tiek tauta yra dirbtinis darinys, o bendruomenė – paprasčiausias vaizdinys. Tokiu atveju akivaizdu, kad patriotizmas tampa ne prigimtinė žmogaus savybe, o ideologiniu konstruktu, kurį galima modeliuoti, pasitelkus simbolines ir vertybines schemas.
Pagrindinis konstitucinio patriotizmo tikslas yra atsiriboti nuo nacionalizmo kaip diskriminacinio pobūdžio tapatybės ir priartėti prie universalių žmogiškųjų principų. Kitaip tariant, konstituciniu patriotizmu pagrįsta visuomenė turėtų garantuoti žmogaus teises ir laisves, pirmiausia lygybės principą ir įtvirtinti liberalią demokratiją. Kiekvienas pilietis gerbia savo valstybę ir yra jai ištikimas, nes valstybė įgyvendina universalius principus, nepaisydama rasinių, religinių, tautinių skirtumų. Bendruomenės vieningumas remiasi visų jos narių vieningu konstitucijos ir įstatymų pripažinimu. Mano solidarumas su bendrapiliečiais kyla iš supratimo, kad mano valstybės bendrapiliečiai pripažįsta ir saugo tas pačias vertybes, kaip ir aš.
Tradicinis konstitucinio patriotizmo pateikiamas pavyzdys – Jungtinės Amerikos Valstijos. Paaiškinti, kodėl rasių, religijų, tautybių pliuralizmas nekliudo amerikiečiams didžiuotis savo šalimi ir daug gražiau švęsti Nepriklausomybės dieną, nei mes švenčiame Kovo 11-ąją, galima tik pasitelkiant konstitucinio patriotizmo sąvoką. Pagarba 1787 m. konstitucijai, veikimo laisvės ir visų lygybės principai, didžiavimasis turint vieną geriausiai pasaulyje veikiančių demokratinių politinių sistemų yra amerikiečius vienijantys veiksniai. Tačiau šio požiūrio šalininkai nepastebi, kad patriotizmas JAV iš tikrųjų nėra vien konstitucinis: čia pilietybė, kaip ir bet kur kitur, yra privilegija. Galiausiai amerikiečiai turi savo „tautinį“ tapatumą, kuris vadinasi „Mes esam Amerika“.
Komunitarų atsakas
Konstitucinio patriotizmo praktinis ir teorinis pagrįstumas kelia rimtų abejonių dėl keleto priežasčių. Kaip teigia garsus komunitaras Charlesas Tayloras, abstraktus ir nestabilus, šaknų neturintis individas iš tikrųjų neegzistuoja. Žmonėms nepaprastai svarbu tapatintis su kokia nors bendruomene, matyti savo atspindį tiek socialinėse struktūrose, tiek kituose individuose ir taip suprasti, kas esame „mes“ ir kas yra „jie“. Žmonėms svarbi bendruomenės tapatybė, bendruomenės istorinis, kultūrinis palikimas, todėl ištikimybė valstybei negali būti grįsta vien abstrakčiais principais.
Patriotizmas – tai kur kas daugiau nei pagarba liberaliai demokratijai ir žmogaus teisėms. Patriotizmas yra pagrįstas nuostata, kad egzistuoja „mūsų valstybė“, bet ne todėl, kad ji įtvirtina lygybės ir laisvės principą, o todėl, kad ji yra ryšys tarp mano protėvių, manęs ir mano palikuonių. Patriotizmas, kaip sako Alasdairas MacIntyre‘as, yra atsakomybė už tautos ateitį. Liberali demokratija, anot jo, „atplėšianti“ individą nuo bendruomenės ir „pakylėjanti“ jį iki visuotinio teisingumo ir moralumo, iš tikrųjų naikina socialinius įsipareigojimus.
Liberalų propaguojamas konstitucinis patriotizmas įmanomas tik tada, kai visiems „įskiepytos“ tos pačios vertybės. Vadinasi, turi būti pasitelktos priemonės joms suvienodinti. Tokia priemone gali būti ideologinis mąstymas, šiuo atveju suprantant ideologiją kaip simbolių, idėjų, vertybių, moralinių principų sistemą, teikiančią orientyrą veiksmui. Ideologija įteisina esančius galios santykius ir „įskiepija“ individams socialinius vaidmenis, ji yra žmones mobilizuojanti jėga
Patriotizmas kaip ideologija
Bet ar pats patriotizmas nėra ideologija? Juk jis mobilizuoja milžiniškas žmonių mases, priverčia jas elgtis tam tikru būdu, kartais net nuvertindamas žmonių gyvybes. Jis yra simbolių sistema, nustatanti vertybių ir principų hierarchiją.
Vis dėlto galima teigti, jog ideologija – per daug plati sąvoka, kad tarp jos ir patriotizmo galėtų būti padėtas lygybės ženklas. Patriotizmas yra daugiau emocinio pobūdžio, jis nepasako, kaip turi būti tvarkoma žmonių būtis, o ideologija pateikia atsakymus, kaip organizuoti visuomenės gyvenimą. Patriotizmas „išplaukia“ iš pagrindinių ideologinių prielaidų apie žmogaus prigimtį, todėl galėtų būti įvardytas kaip ideologijos dalis.
Žmonėms nepaprastai svarbi tapatybė. Patriotizmas yra ypatinga savo tapatybės nustatymo forma, tai kažkas daugiau nei pagarba valstybei: tai atsakomybė, įsipareigojimai, dėkingumas savo tautai, valstybei, institucijoms. Patriotizmas negali būti atskirtas nuo tautos, todėl vargu ar verta ieškoti tapatybės rūšies, nepagrįstos „gimimu ir krauju“, bet garantuojančios „patriotinį“ dėkingumą ir lojalumą.
Patriotizmas neatsiejamas nuo „savų“ pripažinimo, pripažįstant skirtumus nuo „kitų“. Bet ši tapatybė nebūtinai diskriminacinė – galima išmokti didžiuotis „savais“ ir išsiugdyti pagarbą „kitiems“.
Julija Narkevičiūtė
