Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – valstybės atkūrimo šventės. Jau kelintus metus kyla ginčų dėl patriotizmo išraiškų: kas, su kokiomis vėliavomis ir kur gali žygiuoti? Kokių grėsmių bijoma? Prieš valstybės šventes aštrėja ideologinė kova dėl demokratijos ir patriotizmo sąvokų. Kairieji ir dešinieji ekstremistai nepatenkinti teismais ir valdžia, o apžvalgininkai ragina žvelgti į tai ramiai. Su klausimu, kur yra riba tarp patriotizmo ir nacizmo, susiduria ne vien Lietuva.
Gaivalai ir pakampės
Istorijoje būta įvairių posūkių. „Tuo tarpu, kai visokie priešvalstybiniai ir antisocialiniai gaivalai triukšmavo visuose pakampiuose, kai įsidrąsinę komunistėlių būriai užpuldavo net jų giedamam internacionalui nesaliutuojančius karininkus, studentijos eisena, reiškianti protestą prieš tuos ekscesus, buvo labai žiauriai raitosios policijos išvaikyta“, – rašoma Adolfo Šapokos knygoje „Lietuvos istorija“, išleistoje 1989 metais. Panašiai tautininkams paranki istoriografija aprašo tarpukario Lietuvos demokratinio eksperimento pabaigą – 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmą, atvedus į valdžią „tautos vadą“ Antaną Smetoną.
Kaip viena iš priežasčių nurodoma raitosios policijos išvaikyta jaunalietuvių demonstracija Kaune. Esą tai perpildė tautinių jėgų ir patriotiškos karininkijos taurę. Galima tuo tikėti, nors skamba naivokai, galima laikytis nuostatos, kad tai tik vėliau sugalvota dingstis, tačiau tokių priežasčių įvairiems dalykams galima rasti visais laikais. Jų gali pasitaikyti ir šiomis dienomis. Jei ne perversmams, tai bent triukšmams, skandalams, politinėms intrigoms bei provokacijoms.
Nuomonių dėl to, kas šiandien yra antivalstybinis ir „kiekviename pakampyje“ rėkiantis gaivalas, yra įvairių. Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis su savo šalininkais kaskart pasitaikius progai pasakoja, kad 1991 metų sausio 13 dieną lietuviai šaudė į savus nuo stogų tik tam, kad sukompromituotų sovietų armiją. Į Europos Sąjungą (ES) integruotoje viešojoje ervėje nedažnai aptinkama pasipiktinimų, kad panašiems „gaivalams“, arba „tiesos sakytojams“, leidžiama propaguoti bolševizmą, kuris Europoje ne tiek daug kam rūpi. Dažniau dėmesį atkreipia kitokio tipo vėliavos, o kaunamasi visai ne dėl užkaborių ar aplinkkelių.
Jau kelintus metus Lietuvoje vyksta kova dėl leidimo rengti eitynes centrinėmis didžiųjų miestų gatvėmis. Dešiniosios organizacijos, kartais naudojančios nacistinę svastiką primenančią simboliką, ne vienerius metus rengia žygius, o juos lydi juokdarių spalvomis veidus išsidažę kairieji esktremistai.
Tiesa, A. Paleckio „frontininkai“, žygiuojant nacionalistams, sostinėje apsiriboja pastovėjimu prie paminklo Žemaitei.
„Ten dažniausiai juos matau kelis, o policininkų būna daugiau nei paleckininkų“, – „Balsas.lt savaitei“ sakė vienas iš patriotinių eitynių organizatorių, Lietuvos tautinio centro (LTC) vadovas Ričardas Čekutis.
Pasak jo, uždaruose interneto forumuose aktyviai bendraujantys „Naujosios kairės“ ir „Fronto“ aktyvistai viešumoje vengia rodytis kartu.
Tiesa, pats A. Paleckis dar pernai žiniasklaidai teigė negaunantis leidimo savo alternatyviam renginiui. Ginčai dėl to, kur vyks vienos ar kitos – patriotų, bolševikų ar gėjų – eitynės, netyla jau ilgokai.
Mūšis tęsiasi
Valdžia nepatenkinti visų parkaipų ekstremistai. Kaune 2013 metų Vvsario 16 dieną vykusias nacionalisų eitynes smerkė ir kairieji, ir buvęs premjeras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius, taip pat žydų organizacijos.
Vilniaus merijai ir teismui uždraudus eitynes kartoti sostinės Gedimino prospektu, R. Čekutis piktinosi ir stebėjosi teismo neteisingumu. Jis sakė radęs kitą sprendimą. „Mes perėmėme iniciatyvą. Patriotai žygiuos, o „zuoklenkiai“ grąžins Gedimino prospekto trinkeles ir mankštinsis pagal kinietišką taiči programą, taip užsitraukdami daugumos normalių žmonių pajuoką“, – savo socialinio tinklo facebook.com paskyroje šaipėsi R. Čekutis.
Už viešą šmeižtą Sausio 13 įvykių byloje nuteistas A. Paleckis taip pat laiko save „kapitalistinės ir korumpuotos“ teismų sistemos auka.
Naujosios kairės aktyvistė Lina Žigaitytė irgi piktinasi, kad jai teisėsauga per rūsti.
Apie tai, kad policija Lietuvoje per protesto akcijas ne pirmus metus terorizuoja prieš dešiniųjų radikalų veiklą protestuojančius anarchistus (teisybės dėlei reikėtų sakyti, kad tai dažniau yra anarchistės – red. past.) ir antifašistus (vėl lyčių pasiskirstymas panašus – red. past.) – būtent iš jų, o ne iš dešiniųjų ekstremistų tikintis agresijos bangos, – galima kalbėti daug. Paminėsiu tik tiek, kad pačiai buvo kiek ironiška jausti pareigūnų parengtį, kai stovėjau prie Graikijos ambasados šalia kitos protestuotojos, laikančios baltas rožes (simbolizuojančias nacistinėje Vokietijoje vykusį intelektualų pasipriešinimą Adolfo Hitlerio režimui – red. past.) ir maišelį su turguje pirktu karpiu.
Tiesa, nebeironiška, kai prieš šiųmetes eitynes vasario 16 dieną Kaune protestavusią kelių asmenų grupę pareigūnai apstoja, neleidžia jiems niekur judėti, reikalauja prisistatyti ir, stebint neonaciams, garsiai Laisvės alėjoje sako jų vardus ir adresus. Pasibaigus tautininkų eisenai vienas iš šių protestuotojų buvo užpultas asmens, ant kurio striukės rankovės buvo prisiūta Lietuvos vėliava, bet dėl anarchistinių pažiūrų nesikreipta į teisėsaugą“, – portalo antifa.lt straipsnyje aiškina kairioji visuomeninkė.
Didžiausia grėsmė
Emigrantas rašytojas Tomas Venclova neseniai eilinį kartą viešai pareiškė, kad jokios rimtesnės grėsmės nei nacionalizmas, peraugantis į neonacizmą, Lietuvai šiuo metu nėra. Atmesdamas priekaištus, kad per mažai kalbama apie komunizmo grėsmę ir jo nuskaltimus, jis sakė: „Apie komunizmą pasisakiau prie kelias dešimtis metų, kai dauguma dabartinių patriotų išpažino komunizmą arba propagavo šizofreniją, t. y. – virtuvėse kalbėjo vieną, o viešumoje kitką. Kalbu apie tai, kas, mano nuomone, tuo metu Lietuvai pavojingiausia.“
Tautininkai į portale balsas.lt paskelbtą intelektualo pasisakymą reagavo pašaipiomis replikomis ir priminė nomenklatūrinę, su sovietų valdžia susijusią jo tėvo kilmę bei akcentavo, kad jis „isterikuoja dėl tautinio judėjimo stiprėjimo“.
Politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis pabrėžė, jog didžiausias pavojus yra anaiptol ne tai, kad kokie nors neonaciai Lietuvoje ateis į valdžią. „Į valdžią jie greičiausiai neateis, tačiau pagrindinė problema yra šalies autoriteto griovimas, galimybė bet kam baksnoti ir aiškinti, kokia Lietuva yra bloga. Tai gali išnaudoti prieš mūsų šalį nusiteikusios jėgos, o jos tai darys – galima tuo neabejoti“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
V. Valiušaičio teigimu, problema slypi tarptautiniame Lietuvos vertinimo kontekste. „Jei eksponuojami simboliai, kurie absoliučiai daugumai pasaulio žmonių kelia ne tik neigiamas emocijas, bet ir didelius, gilius skaudulius, o čia mėginama aiškinti, jog tai nekalti aisčių ar panašūs simboliai, kyla klausimas, kam to reikia? Ko tada verti visi brangiai užsakomi Lietuvos įvaizdžio – „drąsios šalies“ – ir panašūs projektai? Sakome, kad esame „drąsi šalis“, o kaip atrodome? Negi gali kilti abejonių, kad tai išnaudos prieš mus nusiteikusios jėgos?“ – kėlė klausimą V. Valiušaitis.
Anot pašnekovo, nei A. Paleckio bolševikai, nei neonaciai, nei kvailiojantys anarchistai nėra didžiausia bėda. „Taip, komunizmo vertinimai ir A. Paleckio išsišokimai irgi yra problema. Bėda, kad pasaulio nuomonę vargu ar kada nors išvis pavyks perlaužti, tad reikėtų koncentruotis ne į tai. Problema ta, kad Lietuvai reikia intensyviau tirti savo istoriją ir formuoti adekvatų patriotizmą. Kai to nedaroma, visi šie kraštutinumai ima ką nors reikšti“, – savo nuomonę išsakė intelektualas.
Kalbėti reikia ramiai
Mykolo Romerio universiteto docentas Ramūnas Trimakas visų pakraipų ekstremistus siūlo aptarinėti ramiai. „Imkime ir pažiūrėkime, kiek kurie – kairiųjų ar dešinių – ekstremistų režimai pasaulyje nužudė daugiausia žmonių, ir galiausiai pamatysime, jog tokia artitmetika neturi prasmės. Europoje populiaresnė dešiniųjų ekstremistų aukų „apskaita“, tačiau „kairiųjų keistuolių“ siautėjimai irgi iš pradžių buvo priimami atlaidžiai ir nekaltai. Rezultatai, nesvarbu, ar imsime Rusiją, ar kokią Angolą, labai jau statistiškai kruvini“, – pastebėjo docentas.
Kad ir kas laimėtų šias kraštutiniųjų kovas – pjautuvų su kūjais ar įvairiai stilizuotų svastikų nešiotojai, – dera priminti viena: kol kas rinkimuose visos šios kompanijos yra balsuotojams kur kas mažiau įdomios nei vienos kitoms internete. Kovo 11 dieną išeiti į gatvę su trispalve Lietuvos vėliava – dar nereiškia, kad priklausai kuriai nors patriotinių ar „tolerastinių“ žaidimų stovyklai.
TIK FAKTAI
Vilniaus savivaldybė 2013 metais neleido nacionalistams Kovo 11 dieną žygiuoti Gedimino prospektu. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė dešiniųjų organizacijų skundus, o pastarosios tada paprašė leidimo žygiuoti Pilies gatve. Toks leidimas irgi nebuvo duotas. Eisena, kuri galiausiai vyko Gedimino prospektu nuo Arkikatedros iki Lukiškių aikštės, praėjo be rimtų incidentų. Akcijoje, policijos vertinimais, dalyvavo apie 3 000 žmonių.
Vienokios ar kitokios patriotiškai nusiteikusio jaunimo eitynės Kovo 11-ąją Vilniuje rengiamos 14 metų. Prieštaringai jos išgarsėjo 2008 metais, kai nesankcionuotas eitynes surengę skustagalviai jaunuoliai nešė Lietuvos, Latvijos bei svastikomis ir kaukole išpaišytą vėliavą, skandavo įvairius nacionalistinius, antisemitinius šūkius. Metais vėliau eitynių iniciatyvą perėmė LTC.
Varšuvos centre per Lenkijos nepriklausomybės dienos minėjimus tiek 2011, tiek 2012 metais dešiniosios pakraipos nacionalistai sukėlė riaušes per vienas iš kelių eitynių sostinės gatvėse ir susirėmė su policijos pajėgomis.
Serbijos sostinės Belgrado pareigūnams 2010 metais nepavyko užtikrinti viešosios tvarkos per antrąjį šalyje gėjų paradą. Maždaug 60 žmonių buvo sužeista per susirėmimus. Norvegas Andershas Beringas Breivikas prisipažino 2011-ųjų liepos 22-ąją nužudęs 77 žmones bei sužeidęs 242. Jį Norvegijos teismas nuteisė kalėti 21 metus. Per savo išpuolį jis, kaip pats pripažįsta, žudė religiniais ir rasiniais sumetimais.
