Šiandien Londone, naujose Lietuvos ambasados patalpose, atidaroma Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių menininkų kolektyvinė paroda „Kitur“, kurioje, kaip skelbiama, pirmą kartą bandoma įprasminti buvimo „kitur“ patirtis, tapatybės transformacijas ir „vietos, iš kur išeita“ trūkumą.
Tuo tarpu Vilniuje, „Vartų“ galerijoje, pačioje savaitės pradžioje atsidarė Neringos Černiauskaitės kuruota paroda „Patriotai“, kurioje, pagal sumanymą, turėjo dalyvauti jauni menininkai, kurie „nerimauja / kritikuoja / tyčiojasi / ilgisi / tiria / gedi / smerkia savo šalį“. Žodis „patriotai“ parodos (kaip ir šio teksto) pavadinime neatsitiktinai atsidūrė dviprasmiškose kabutėse (deja, kai kas, kaip liudija komentarai po mano ir kuratorės pokalbiu, tapusiu „Patriotų“ projekto dalimi, vis dėlto sugebėjo nesuprasti pačioje parodoje ir jos temoje tyčia užkoduoto „slidumo“).
Šių dviejų įvykių sutapimas laike net ir be komentarų pasako pakankamai daug (o ypač kai „fone“ dar minimas Sąjūdžio, kuris turbūt dar ilgai bus visuomenės patriotizmo matavimo etalonu, jubiliejus).
Neseniai vykusios konferencijos „Meno tinklas“ metu diskutuojant apie XX a. pradžioje lietuvių dailininkų tarpe egzistavusius „tikrojo lietuviškumo“ kanonus žmonių vaizdavime (veido bruožus, akių ir plaukų spalvą ir kt.), dailininkas ir filosofas Arūnas Gelūnas prisiminė menininko Gedimino Urbono žodžius: „Ko gero, lietuviai yra nuodugniausiai save išsityrusi tauta“. Štai ir dabar, po Sąjūdžio steigimo praėjus jau 20 metų, kiek aprimus laisvės euforijai, į paviršių iškilus vienybės nostalgijai ir išryškėjus emigracijos, integracijos ir globalizacijos iššūkiams, bandoma suvokti tą skirtumą tarp „čia“ ir „kitur“, bei rasti atsakymus į visus susijusius „egzistencinius“ klausimus. Kitais žodžiais, eilinį kartą pirmame plane atsidūrė tapatybės problemos, tik galbūt šiandien viskas yra kur kas labiau nevienprasmiška, nei praėjusio amžiaus pradžioje, kai ir lietuviška dailė buvo patriotiška „pagal nutylėjimą“.
Bet ar tik nebusime ir vėl susidūrę su situacija, kai tokios problemos yra dirbtinai eskaluojamos, falsifikuojamos ir iš esmės visuomenei primetamos viešosios erdvės žaidėjų? Ar iš tikrųjų pasaulis yra toks diskretinis, apibūdinamas tokiomis vienareikšmiškomis sąvokomis, kaip „čia“ ir „kitur“ (tarsi nulis ir vienetas dvejetainėje logikoje)? Panašu visgi, kad tikrovė (skirtingai nuo simbolinės realybės) yra neišvengiamai analoginė – ji yra labiausiai panaši į spektrą, kuriame gali būti tik mažiau ar daugiau „čia“ ir „kitur“, bet niekada nėra aiškių ribų tarp tų tariamai dvejų galimų būsenų. O gal „čia“ ir „kitur“ poliai apskritai gali bet kada apsikeisti vietomis.
Įtariu, kad tai menininkų kartai, kurie dalyvauja „Kitur“ ir „Patriotuose“, irgi būdingas toks požiūris į pasaulio geometriją. Kuo daugiau žmonės keliauja (ypač jei pakeisdami vietą gali sėkmingai tęsti tą pačią veiklą), tuo labiau neaktuali tampa „čia“ ir „kitur“, „mūsų“ ir „kitų“ priešprieša. Beje, vienas iš parodos „Kitur“ dalyvių privačiame pokalbyje pastebėjo, jog daugumoje ekspozicijai paruoštų darbų tas deklaruotas buvimo „kitur“ ir „paliktos Tėvynės“ trūkumo įprasminimas nelabai ir jaučiasi. Kūrė žmonės Lietuvoje, kuria ir užsienyje. Adaptacija yra galingas ir nenugalimas procesas. Tačiau oficialioje (anaiptol ne pačių menininkų) retorikoje mitinio dvipoliškumo taip ir neatsisakoma.
„Patriotai“ šia prasme yra sąžiningesni. Patriotizmo sąvoka – taip, kaip ji yra vartojama dabar oficiozinėje viešojoje erdvėje – yra statiška, tarsi visiems suprantama, ir „pritaikyta“ iš esmės monolitinei, etniniu požiūriu homogeniškai, patriarchalinei bendruomenei (valstybei). Tokioje bendruomenėje vienintelis „patriotiškas“ svarbių įvykių įamžinimo būdas yra monumentalaus, oficiozinio, „antžmogiško“ meno, turinčio didaktinę ir disciplinuojančią funkciją, kūrimas (kas dabar Lietuvoje ir vyksta viešojoje erdvėje). Jeigu tokiu pavidalu egzistuojančiai patriotizmo sąvokai nejaučiama jokių sentimentų, jeigu ji nebeatitinka realijų ir asmeninių patirčių, neverta nieko simuliuoti. Tokia ir yra daugumos parodoje „Patriotai“ dalyvaujančių menininkų nuostata. Visi jie, ko gero, mažiausiai linkę vertinti savo patirtis ir savo kūrybą per pakylėto tautiškumo prizmę (tuo galima nesunkiai įsitikinti perskaičius menininkų atsakymus į jiems užduotus klausimus), todėl patriotizmas virsta „patriotizmu“.
Ir tai, tiesą sakant, yra gerai. Abejoti yra gerai, kaip ir „nerimauti / kritikuoti / tyčiotis / ilgėtis / tirti / gedėti / smerkti“. Sovietų Sąjungoje tokiems „nepatogiems“ veiksmams buvo palikta tik intymi virtuvės (ir tai tik iki tam tikro laiko ar lygio) erdvė. Šiandieninėje Lietuvoje, panašu, erdvės abejonei yra tik mene (ir tai tik gan mažoje jo dalyje). Oficiozinėje „viešojoje“ erdvėje vyrauja galutinės, neginčijamos, į galvą įkalamos tiesos, dešimtmečius ar šimtmečius skaičiuojantys kultūriniai stereotipai ir pakylėtos lozunginės retorikos kultas.
Pastarąjį reiškinį gerai iliustruoja darbas, kurį žiūrovas pamato pirmiausiai, kai įeina į „Vartų“ galerijos erdvę – Mindaugo Šimkevičiaus granitinės lentelės, kuriuose iškalti trumpi tekstai nereikalauja jokių komentarų, nes yra gerai pažįstami kiekvienam gyvenančiam Lietuvoje: „Mus vienija alus ir pergalės“, „Ne aš kaltas, aplinka kalta“, ir t. t. Kai kurios iš šių frazių įsitvirtino šiuolaikiniame folklore, kitos dar tebeturi kažkokią magišką galią, tačiau iškaltos granite visos jos atrodo absurdiškai – taip, kaip ir turėtų atrodyti fikcijos. Bet juk, antra vertus, šitos fikcijos yra daug kam tapusios realesnės už tikrovę.
O minėto tapsmo „mechanizmas“ panašus į Roberto Narkaus ir Mildos Zabarauskaitės „Patriotizatorių“ – iliustratyvų ir pabrėžtinai primityvų prietaisą, susidedantį iš vizualiai ir garsiniu būdu žiūrovą/naudotoją hipnotizuojančių elementų. Iš tikrųjų, paviršutiniško ir deklaratyvaus „patriotizavimosi“ schema yra primityvi kaip paprasčiausias optinės apgaulės triukas ir monotoniškas ritmiškas „kalimas į galvą“. Tačiau ji, šiek tiek atnaujinta ir patobulinta, vis dar nepriekaištingai veikia (na, galbūt su nežymia „paklaida“).
Atrodo, kad hipnozė vienokia ar kitokia forma yra apskritai neatsiejama nuo patriotizmo kaip reiškinio. Štai Laimos Buivydaitės hipnotiškame videodarbe lėtai slenkančius Lietuvos gamtos, provincijos ir didmiesčių vaizdus lydi Ošo mokyklos meditacinė muzika (beje, kai galerijoje nėra daug žmonių, ta muzika girdima visoje jos erdvėje ir suteikia visai parodai keistą atspalvį). Šitame darbe, skirtingai nuo daugumos kitų, ironijos praktiškai nėra – vaizdai ekrane atrodo tikrai gražūs, jie tokie yra ir realybėje. Tačiau šiokią tokią dviprasmybę galima įžvelgti darbo pavadinime – „Dėl tavęs”. Koks čia santykis? Ar žmogus yra dėl savo šalies, ar šalis egzistuoja dėl jo? Ar dar kitaip: jauna autorė lieka „čia“ dėl savo palikuonių, kad jie negimtų emigrantais (kūrinys skiriamas „dar negimusiam“ autorės sūnui)?
Su visai kitokia Lietuva susidūri žeimiečių Domo Noreikos ir Agnės Bagdžiūnaitės darbuose „Žeimiai are“ ir „Žeimiai ne“. Nors šįkart porelė dirba atskirai, darbai vis tiek yra neišvengiamai susiję dėl panašių strategijų ir iš esmės tos pačios tematikos (nors estetika labai skirtinga). Abu menininkai ir toliau nagrinėja savo dviprasmišką situaciją; gyvendami belaikėje ir užšalusioje provincijoje, tačiau turėdami priėjimą prie globalios informacinės ir kultūrinės erdvės ir joje sklandančių idėjų bei tekstų, kuriuos jie pasiskolina pagal pamėgtą anonimiškumo principą, jie vienu metu yra ir „čia“, ir „kitur“, ir niekur – kaip ir pats pusiau mitologinis Žeimių miestelis, kurio Lietuvoje yra 14 versijų. Užtenka atvažiuoti į Žeimius (ar kad ir jį Jonavą, kurios „kultūrcentryje“ savo šiurpoką video nufilmavo Agnė), kad suprastum, jog tas vientisas ir tobulai besivystantis pasaulis, kurio iliuziją sukuria komunikacijos priemonės, paprasčiausiai neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip neegzistuoja ir negali egzistuoti „Bienalė be kuratorių“, kurią Domas kartu su savo seneliu idealistiškai ir patriotiškai mėgina surengti Žeimiuose, kad pagaliau „sutuoktų“ vienoje iš tų daugelio „laiko skylių“ lokalumą ir globalumą. Jei globaliame kontekste kyla klausimas „kur mano vieta?“ (kaip tai atsispindi tekstinėje Agnės kūrinio dalyje), Žeimiuose ir aplink juos greičiau galima klausti „kur mano laikas?“. Kita vertus, niekada nežinai, kur Domo ir Agnės darbuose baigiasi realybė ir prasideda fikcija; be to, jų darbai kažkokiu būdu priverčia patį žiūrovą tapti tos fikcijos dalimi ir kurti ją toliau. Galbūt būti Žeimių patriotu galima būti tik su tokios sukonstruotos idiliškos fikcijos, kokia yra Domo instaliacija, pagalba. Kas lieka, kai ji bent šiek tiek išsisklaido, galima pamatyti netikėtai „nekrorealistiniame“ Agnės darbe.
Sukonstruota realybė neatsiejama nuo simbolių. Svarbiausias simbolis patriotizmo logikoje – valstybinė vėliava. Dar vienas sutapimas parodoje – Nerijaus Ermino darbas ir italų mados dizainerių perkurtų Italijos vėliavų mini-paroda. Vienas pagrindinių mados principų – sezoniškumas. „Roccobarocco“, „MaxMara“ ir kitų dizainerių namų sukurtas vėliavas galima matuotis kaip drabužius – kuri labiau tinka. Nerijaus Ermino darbe sezoniškumas taip pat figūruoja. Yra „sezonų“, kai iškabinamos trispalvės, ir staiga visi tampa šiek tiek „patriotiškesni“. Tačiau kai sezonas pasibaigia, lieka tik nejaukiai atrodantis vėliavos kotas, o „praktinis“ patriotizmas virsta abstrakčiu „teoriniu“ trispalvės brėžiniu.
Pats patriotas tada taip pat virsta greičiau teorine, nei realia figūra – kaip tas „nurengtas“ ir apvalus personažas Tado Gindrėno ironiškuose lino raižiniuose. „Patriotas ne sezono metu“ – taip jį galima būtų vadinti. Bet juk yra ir tokių, kuriems nėra tokio dalyko, kaip „ne sezonas“, kurie visada yra „paradiniame režime“ ir vėliavos niekada nenuima. Į tokius „plakatinius“ ir patologinius patriotus nurodo Paulo Herbsto žodžių ir vaizdo žaismu pagrįstas fotoplakatas „Skinhead“. Tiesa, pavadinimas atitiktų vaizdą dar labiau, jei skambėtų kaip „Bonehead“ (angl. bukagalvis) – taip „tradiciniai“ skinhedai ir antifašistai vadina fašistuojantį jaunimą. Tačiau šis slengo žodis Lietuvoje nėra taip gerai žinomas plačiajai visuomenei, kaip žodis „skinhead“ arba tiesiog „skinas“ – juk visai neseniai šis patrioto tipas tapo netgi kažkuo panašiu į viešosios erdvės herojų. Ploną ribą bei santykį tarp patriotizmo ir paaugliškos agresijos išraiškų demonstruoja ir Ugnius Gelguda, stambiu formatu perfotografavęs savo dvidešimties metų senumo spalvotus trafaretus – Sąjudžio amžininkus, kuriuose tradiciškai brutali sunkios muzikos grupių simbolika gretinama su „patriotiniais“ galios simboliais (Gediminaičių stulpais ir t. t.)
O štai Roberto Gritėno ir „tapybos patrioto“ Andriaus Zakarausko žvelgia į visai kitą, tipiškai „lietuvišką“ patriotizmo pusę – melancholišką, nostalgišką, netgi gedulingą. Gritėno natiurmotų atvejų tai yra natūrali autentiškumo ir daiktiškumo nostalgija, pabrėžtinai „kaimiška“ estetika, kurią dabar rasi tik „patriotiškiausiuose“ tautinės virtuvės baruose ir restoranuose, ir kartu (galbūt nesąmoninga) nuoroda į faktinį šių dalykų mirtį. Tuo tarpu Zakarauskas tradiciškai naudoja tipišką lietuvišką koloritą ir kuria dar vieną groteskišką „lietaus šalies“ peizažą.
Turbūt vienintelis Simonas Glinskis rodo savo darbe „nesuvaidintą“ patriotizmą – dar ne agresyvų ir jau nebe melancholišką, o idealistiškai entuziastingą. Jo videodarbas „Tylos akcija“, sukurtas naudojant menininko tėvo 1989 m. filmuotą dokumentinę medžiagą, rodo patriotizmą tuo laikotarpiu, kai jis buvo, ko gero, visiems daug labiau suprantamas, nei šiandien, ir dar nebuvo persmelktas „alaus ir pergalių“ kvapo. Dabartinis kultūros viceministras Gintaras Sodeika, pats dalyvavęs įvairiose to meto akcijose, naujame „ŠMC interviu“ numeryje išsakė mintį, kad dabartinės nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatai yra „fliuksistiniai“. Žiūrint Glinskio „Tylos akciją“, tuo nesunku patikėti, bet ar ką nors panašaus matome dabar? Ne – matome tik niekur nedingstantį uždarumą ir vis didesnę visų viešojo gyvenimo sričių institucionalizaciją po bespalve konservatyvaus bei komercializuoto pseudopatriotizmo vėliava.
