.jpg)
Kad rožinio vaičiūniško finalo šiandien statomuose „Patriotuose“ ir būti negali, aišku vien perskaičius pjesės originalųjį variantą. Juo labiau jo niekas nelaukia iš Jono Vaitkaus, Valstybiniame jaunimo teatre paruošusio Petro Vaičiūno „Patriotų“ (1926) premjerą Vasario 16-osios, Valstybės atkūrimo šventėms.
Vis dėlto gniuždantys garsiniai tvinksniai, užgriūvantys nuo pirmųjų spektaklio akimirkų (kompozitorius Kipras Mašanauskas), skamba lyg ribinės būklės ligonio kardiograma ir iš karto išsklaido bet kokias retušuojančios retro intonacijos galimybes. O fantasmagoriškai išriesta garbana ant ponios vicedirektorienės Šereikienės kaktos meta užuominą (kuri vėliau patvirtinama), kad nerangaus tarpukarinio galantiškumo su cukrinės vatos prieskoniu, į kurį mums savaime įsivynioja visa, kas priklausė „tai“ Lietuvai, čia irgi nebus. Tai, kad Vaičiūnas gali būti toks šaižus ir nerimastingas ir kartu išlikti natūralus ir „neišprievartautas“ – vienas malonių spektaklio netikėtumų.
O vienu sėkmingiausių režisūrinių sprendimų laikyčiau istorinio spektaklio laiko konstravimą. Jo koordinates Vaitkaus spektaklyje nužymi greta vienas kito dėliojami tarpukarinės ir šiandienos Lietuvos laiko ženklai, savotiškas palimpsestas, kur vienas per kitą prasimuša dviejų skirtingų laikotarpių klodai. Neredaguota tarpukarinė kalba su šiandien nebenaudojamomis žodžių formomis iš senojo pjesės leidimo, ano laiko Šereikos ir Veličkos kostiumai ir šukuosenos (kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė, asistentė Giedrė Vaitkutė), Šereikienės suknelė-apatinukas iš liūdnų tikrovės anekdotų apie kiek vėlesnio laiko rusų karininkų žmonų nešioseną, senovinis telefono aparatas ir t.t. – visa konstruoja ano, praeities laiko audinį. O jį „permuša“ (ar – pro jį „prasimuša“) šiandiena su visais savo atributais: apsauginiu juoda striuke, mūsų laikų krėslais su sostų aukštumo atkaltėm aplink ąžuolinį stalą (tokios naujalietuviškos skobnys) svetainės viduryje, šarvo durim ir, žinoma, į smetoniško valdininko svetainę be jokių atsiprašymų įsiveržianti šiandieninė Lietuva stiklinėm sienom ir nenutrūkstančiu automobilių srautu – vaizdas, galintis pretenduoti į naujausios Lietuvos simbolį, į šoną nustūmusį Seimo rūmus su visom jo barikadom ir laužais (scenografas ir videodizaineris Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Gintautas Urba).
Tokiose laiko koordinatėse veikiantys personažai – departamento vicedirektorius Šereika (Rolandas Kazlas), direktorius Velička (Arnoldas Jalianiauskas), Šereikienė (Asta Baukutė), tarnaitė Ona (Aušra Pukelytė), „profesorius“ Lebertzonas (Aleksas Kazanavičius), mokytojas Labutis (Antanas Šurna), Veličkienė (Kristina Andrejauskaitė) – yra juo paveikesni, juo sklandžiau juose gali perskaityti ir vieno, ir kito laiko ženklus. Šiuo požiūriu sėkmingiausi Jalianiausko Velička, Baukutės Šereikienė ir Šurnos Labutis. Kazlo Šereika ir Kazanavičiaus Lebertzonas, šiaip jau meistriškai kuriami, organiški, komiški, dėl to paties dominuojančio žavaus komiškumo rizikuoja likti nepavojingomis praeities figūromis. Tai gal ne taip žalinga spektakliui Lebertzono atveju, bet dėl Šereikos – abejotina. Tiesa, videoprojekcijomis išdidintuose epizoduose režisierius rodo Šereiką ne tik kaip pasigailėtiną, lengvai manipuliuojamą baikštų, bet mielą kvailelį, bet kaip geidulių valdomą, dvasios mirties palytėtą žmogų. Tačiau bent jau pirmąją premjeros dieną Rolando Kazlo personažas liko suskilęs – videoprojekcijos Šereika sau, „sceninis“ – sau.
Dabar tinkama proga kaip dar vieną sėkmingą spektaklio sandą paminėti vykusį videoprojekcijų naudojimą – mūsuose labai išpopuliarėjusią, bet labai retai adekvačiai naudojamą priemonę. Turiu galvoje tai, kaip videovaizdas naudojamas intymiom mizanscenom išdidinti: pirmiausia, puiku jau vien tai, kad videovaizdas nekonkuruoja su „gyvais“ veikėjais scenoje. Antra, tie videoepizodai išraiškingi ir įtaigūs, nes leidžia stebėti tikslią aktorių mimiką, sulėtinto ritmo ir apšvietimo sustiprinamą mirties, degradacijos, irimo įspūdį, kuriamą nuo pat spektaklio pradžios.
Daugiausiai abejonių paliko „šviesiosios“, viltingosios scenos režisūra: epizodas, kai į smunkančius Šereikos namus užėjęs mokytojas Labutis užtraukia liaudies dainą ir taip sugraudina, pažadina gražius jausmus ir suvienija visus, dramaturgiškai silpnas pirmiausiai pačioje Vaičiūno pjesėje. Kita vertus, stipriai melodramatiškoje pjesės intonacijoje jis įsikomponuoja daug sklandžiau. Tuo tarpu spektaklyje ši scena kol kas dirbtinoka, deklaratyvoka, pernelyg patetiška. Nors Antano Šurnos Labučio monologas nuskambėjo jautriai ir įtaigiai.
Kaip jau minėta, viltingo finalo niekas ir nelaukė: galima buvo nuspėti, kad iš užsienių atvykęs „gelbėtojas“ Arnas Rimvydas tebus dar vienas neaiškaus plauko „patriotas“, kuriam į rankas nežinia kodėl tiesiog grūste grūdama „ministerija“. Andrius Bialobžeskis pasirodo vilkėdamas pernelyg baltas kelnes ir ryšėdamas pernelyg plevėsuojantį šalį – kol kas tai vienintelės ryškesnės jo kuriamo personažo charakteristikos. O galbūt daugiau čia nieko ir nereikia, tokie „gelbėtojai“ publikai (kuri, beje, tiesiog kvėpuoja kartu su spektakliu) ir taip gerai pažįstami.
Vietoj „gelbėtojo“ visą dėmesį režisierius sutelkė į Severjos Janušauskaitės Liuciją, kuri čia yra ne tik Šereikos dukra, bet ir toks simbolinis personažas, kokie dažnai veikia Jono Vaitkaus spektakliuose. „Neformalės“ „gotės“ drabužiais vilkinčios Liucijos nepriklausoma laikysena ir žvilgsnis iš videoprojekcijos kuria didžiausią, labiausiai trokštamą įminti paslaptį ir palieka didžiausią viltį.
Alma Braškytė
