Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Aleksijus II dažnai buvo kaltinamas nepakantumu kitoms religijoms bei lojalumu sovietiniam režimui, tačiau milijonams tikinčiųjų jis pirmiausia išliks kaip žmogus, išgelbėjęs Bažnyčią.
Aleksijaus II Rusija neteko kaip vieno ryškiausių pastarojo laiko Rusijos religijos, politikos ir visuomenės veikėjo. 79 metų patriarchas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią, kurį temdė KGB šešėlis ir rietenos su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Galbūt kada nors ir bus atskleistos jo gyvenimo paslaptys, ir kaltinimai pasitvirtins arba bus paneigti. Galima pasakyti tik tiek, kad Aleksijus II iš esmės sukūrė tai, kas šiandien yra Rusijos stačiatikių bažnyčia, rašo „Lietuvos žinios“.
Įtartina karjera
Sunkiausias kaltinimas, mestas 1929 metais Taline gimusiam Aleksejui Ridigeriui - bendradarbiavimas su sovietų valdžia ir KGB. Rimčiausias kaltintojų argumentas - itin sėkminga bažnytinė Aleksijaus II karjera tuo laikotarpiu, kai dvasininkija buvo negailestingai persekiojama. 1940-1990 metais Aleksijus II užkopė į aukščiausią Bažnyčios postą be jokių trukdymų.
Kritikai pabrėžia, kad jauno dvasininko karjera sudėtingu Bažnyčiai pokario laikotarpiu buvo stebinamai sklandi ir sėkminga. Tokie aktyvūs dvasininkai tuomet dažniausiai būdavo grūdami į kalėjimus arba priverstinai išsiunčiami tarnauti Dievui kur nors Sibiro gūdumoje. Norom nenorom tai perša mintį, kad būsimasis patriarchas bendradarbiavo su sovietų slaptosiomis tarnybomis. Iš tiesų Aleksijus II puikiai sutarė su bet kuria Rusijos valdžia. Jį toleravo sovietai, Boriso Jelcino laikotarpiu jis pavertė Rusijos stačiatikių bažnyčią vos ne valstybe valstybėje, o autoritarinėje Vladimiro Putino Rusijoje Aleksijus II mėgavosi itin draugiškais santykiais su Kremliumi.
Galimus ryšius su KGB netiesiogiai patvirtina ir faktas, kad žlugus sovietų režimui Aleksijus II kategoriškai prieštaravo bet kokiems rusų dvasininkijos ryšių su KGB tyrimams. Net patriarcho rėmėjai nesąmoningai pripažįsta Aleksijaus II ryšį su KGB teigdami, kad jis bendradarbiavo su valdžia tik siekdamas išsaugoti tai, kas liko iš Rusijos stačiatikių bažnyčios.
Cerkvės gynėjas
Vakaruose Aleksijus II neretai buvo vertinamas kaip kitų religijų priešininkas. Griežta protestantų bei katalikų kritika buvo suprantama kaip nepakantumas šioms konfesijoms. Aleksijus II labai stengėsi, kad stačiatikybė būtų pripažinta „vyriausiąja“ Rusijos religija. Priimant įstatymą dėl tradicinių Rusijos religijų, patriarchui pavyko pasiekti, kad į šį sąrašą nepatektų Romos katalikai. Vis dėlto Aleksijaus II veiksmus logiškiau galima paaiškinti ne tiek nepakantumu, kiek baime.
Tapęs patriarchu, Aleksijus II metė visas jėgas buvusiai Rusijos stačiatikių bažnyčios didybei atkurti. Jis pabūgo, kad tuo metu silpna Bažnyčia nesugebės atsispirti gerai organizuotiems Vatikano kunigams bei finansiškai puikiai aprūpintiems protestantų pastoriams, kurie tik ir svajojo, kaip čia užvaldžius šventąją Rusią. Todėl jis ir kaltino katalikus prozelitizmu (siekimu atversti į savo tikėjimą kitų konfesijų tikinčiuosius), o protestantus - perdėtu liberalizmu (ypač dėl tolerancijos seksualinių mažumų atžvilgiu). Katalikų jis bijojo taip smarkiai, kad visus kartus atsisakė susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir Benediktu XVI. Kartą jis net sužlugdė V.Putino inicijuotą popiežiaus vizitą į Maskvą atsisakęs dalyvauti susitikimuose.
Neką geriau klostėsi santykiai ir su graikų krikščionimis. Aleksijus II manė, kad visi stačiatikiai buvusios Rusijos imperijos žemėse turi būti pavaldūs Maskvos patriarchatui, tačiau taip neįvyko. Todėl iki pat mirties jis „kovėsi“ su Konstantinopolio patriarchu ir „atsimetėliais“ Ukrainos stačiatikiais.
Administratoriaus talentas
Vienintelė krikščioniška konfesija, su kuria Aleksijus II noriai bendravo, - Rusijos stačiatikių bažnyčia užsienyje. Patriarcho garbei reikia pripažinti, kad jam pavyko vėl suvesti draugėn dvi rusų stačiatikių bendruomenes po beveik šimtmetį trukusio susipriešinimo. Šis laimėjimas - dar viena iliustracija visoje Aleksijaus II gyvenimo, o ypač pastarųjų dviejų dešimtmečių istorijoje. Patriarchas didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrė Rusijos stačiatikių bažnyčios išsaugojimui, o nuo 1990 metų kovojo dėl jos galios įtvirtinimo.
Aleksijus II pasireiškė kaip puikus organizatorius. Bažnyčioje jis sukūrė struktūrą, tvirtumu mažai kuo nusileidžiančią Vatikanui, o politinės įtakos atžvilgiu - netgi pranokstančią Romos katalikų bažnyčią. Glaudžiai bendraudama su politine Rusijos vadovybe Rusijos stačiatikių bažnyčia tapo tikru autoritetu vidaus ir užsienio politikoje. B.Jelcino laikais, Bažnyčia tapo tikra oligarche, susikrovusia didžiulį kapitalą kartais netgi ne visai dvasingais būdais, pavyzdžiui, eksporto ir importo operacijomis. Atėjęs į valdžią V.Putinas teisingai įvertino cerkvės potencialą ir padarė ją savo sąjungininke. Sakau sąjungininke, nes vien Kremliaus įrankiu Rusijos stačiatikių bažnyčios vadinti negalima. Kremlius ir cerkvė ranka į ranką ėmė vienyti rusus prieš erezijas, sklindančias iš užsienio.
Galbūt V.Putinas iš dalies netgi mokėsi iš Aleksijaus II, kaip garantuoti valdžios tęstinumą, nes šandien Rusijos stačiatikių bažnyčios struktūra ir vadovybė tokia tvirta ir vienalytė, jog Aleksijaus II politika tikrai bus tęsiama ir po jo mirties, kad ir kas bus išrinktas naujuoju patriarchu.
Aidanas Praleika
