Paštas, telefonas, telegrafas...
Komunikacijos priemonės visada buvo svarbiu valdymo elemento, o kariuomenei ir karui jos yra tiesiog būtinos. Kariuomenių efektyvių informatyvumas negali būti nuvertintas. Skirtingų lygių vadovai turi disponuoti nuolatine informacija apie dabartinę padėtį ir turėti galimybę savo sprendimus greitai perduoti žemesnėms grandims.
Ir šioje srityje jau padarytas didžiulis šuolis į priekį. Būtent ryšių ir duomenų perdavimo srityje žmonija per pastaruosius metus pažengė ypač daug, palyginus su ankstesniais tūkstantmečiais. Tačiau komunikavimo kanalų vystymasis yra labiau kiekybinis, o ne kokybinis: auga ryšio kanalų laidumas ir galimybės juos apsaugoti. Tačiau tai yra tos pačios elektromagnetinės bangos. Ir reiškia, kad jas galima slopinti dalinai arba netgi visiškai. Nuolatinis kardo ir skydo mūšis dabar persikėlė į eiliniam žmogui nematomą sritį.
Galima pakalbėti ir apie lazerinius ginklus: dabartiniame etape jo galimybės gerokai atsilieka nuo „džedajų“ kardų iš „Žvaigždžių karų“, tačiau jų visiškai pakanka, kad būtų galima sutrukdyti optinių daviklių darbui. Tai yra viena iš pagrindinių lazerinio pistoleto, sukurto dar devintajame dešimtmetyje sovietų kosmonautams, funkcijų. Šiandien šių pistoletų palikuonys naudojami prieš paparacius, sugadinant fotoaparatų matricas.
Tačiau artimo tarpusavio poveikio technikos kompiuterizacijos lygis automatiškai gina vieną pusę nuo kitos pusės smūgio: elektromagnetinis impulsas gali apgadinti ne tik priešo aparatūrą, bet ir savo. Nors čia įmanomi variantai: globalaus pozicionavimo sistema „GPD NavStar“ gali perdavinėti signalus pasirinktinai, tik „saviems“. Ir JAV Vyriausybė šia galimybe ne kartą naudojosi konfliktinėse zonose.
Tiesa, pozicionavimų sistemų jau ne viena: jau veikia ir rusų „GLONASS“, laukiama ir kitų šalių analogų.
Problemos sprendimu turėtų tapti maksimalus valdomų objektų autonomiškumas, ar tai būtų robotas ar automatinė raketa. Gavusi užduotį, sistema turi būti pasiruošusi tam, kad korekcinių komandų gali ir nebegauti ir viską padaryti pati. Tam reikia ne tik kompiuterinių „smegenų“ produktyvumo didinimo ir tikslių, efektyvių ir kompaktiškų daviklių. Čia karas artimas žaidimams ir pramogoms: kompaktiški giroskopai ir greitėjimo sensoriai reikalingi tiek žaidimų kūrėjams, tiek ir karinės technikos gamintojams, tiek ir, pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų kūrėjams.
Kryptingas veiksmas
Įvairių organų implantacija, estetinė chirurgija ir netgi lyties pakeitimas mūsų laikais tapo pakankamai eilinėmis operacijomis. Jos ne visiems pasiekiamos, daugeliui atrodo stebuklingomis ar siaubingomis, tačiau turbūt neberasi žmogaus, kuris laiko jas neįmanomomis. O nuo čia netoli iki žmogaus modernizacijos, išplečiant jo galimybių lauką. Pats daugybės kūrinių, kuriuose pasakojama apie tokius žmonių pasikeitimus, atsiradimo faktas rodo, kad tai yra tema, verta aptarimo.
Žmonija jau priprato prie galimybės pasididinti lūpas, prisiauginti biustą ar sumažinti riebalinį sluoksnį ir dabar mąsto, ar nevertėtų mums išmokti pagerinti turimus raumenis ar rankų pirštus... ar tiesiog pridėti naują ranką. Šiandien tai atrodo amoralia ir antihumaniška laukinių veikla. Nors iš poveikio individu gyvenimui požiūrio taško tai galima prilyginti profesionalių sportininkų auginimui. Juk jiems taip pat vystomos tam tikros savybės nuo pat ankstyvos vaikystės. Tai bet kuriuo atveju geriau, nei žmonių skirstymas pagal jo rasę, odos spalvą ar bet kurį kitą parametrą, kurio žmogaus pakeisti niekaip negali.
Pakalbėjime ir apie rases. Gandai apie biologinius ginklus atsiranda periodiškai. Legendose apie virusus, kurie užkrečia tik tam tikros tautybės žmones yra dalelytė tiesos. Iš principo virusus galima konstruoti, priduodant jiems įvairias savybes. Tokio metodo tikslumą sunku įvertinti: afišuoti tikslius duomenis apie tokius darbus turbūt nebūtų labai tikslinga ir protinga. Ir vis dėlto tokių virusų galimybė pažeisti tik tam tikros tautybės žmones yra sunkiai įmanoma. Tiksliau visiškai neįmanoma dabartinėmis sąlygomis.
Šiame kelyje pasitaiko ir egzotiškų idėjų. 2007 metais žymioji Šnobelio premija buvo paskirta JAV oro pajėgų laboratorijos kolektyvui Ohajuje, kurie pasiūlė sukurti „gėjų bombą“. Galingi afrodiziakai turėjo taip sujaudinti priešų karius, kad visi jie pamirštų apie karą ir imtųsi mylėtis vieni su kitais. Tiesa, ši idėja buvo tik viena iš ilgo sąrašo, ir jos išdėstymui buvo skirtos tik kelios eilutės, ir pats projektas nebuvo vykdomas.
Toje pačioje ataskaitoje buvo paminėtos ir kitos nemirtino poveikio priemonės, pavyzdžiui, karių odos jautrumo saulės šviesai padidinimas. Arba infragarso sukeliamas poveikis. Na ir nepamirškime apie jau minėta lazerinę ginkluotę, sugebančia apakinti priešininką.
Izraelio kariuomenė jau seniai naudoja įvairias garso patrankų rūšis. Iš pradžių jos buvo skirtas miniai paveikti, tačiau sėkmingai naudojamos ir stambių laivų apsaugai nuo piratų ir daugeliui kitų atvejų. Tam tikromis sąlygomis garso patrankos gali netgi ir nužudyti arba padaryti didelę žalą.
Atgrasymo principas
Nuo 1945 metų esminiu daugeliu šalių karinės doktrinos elementu tapo atgrasymo strategija. Tiesa, tam, kad sulaikytum, reikia būti bent kažkuo stipresniam už sulaikomąjį. To pasekme tapo ginklavimosi varžybos, kurios turbūt nesibaigs iki tol, kol visos Žemės šalys bus sujungtos į vieningą valstybę arba bent jau konfederaciją.
Ginklavimosi varžybų esmė slypi ne tik pačių ginklų kūrime – kaip tapo žinoma dar sovietiniams laikraščiams aštuntajame dešimtmetyje, branduolinių ginklų atsargos leistų sunaikini planetą keletą kartų. Arba bent jau padaryti ją labai nepatogia vieta gyvenimui.
Pagrindinė užduotis – ne šiaip sau padaryti „didelį bum“, bet ir padaryti jį būtent ten, kur būtina, ir tuomet, kai reikia. O tam reikia įveikti priešo pasipriešinimą. Kažkada tas užduotis sprendė raketų, povandeninių laivų su tomis pačiomis raketomis, tolimosios aviacijos pagalba. Progresas yra ir čia: lėktuvai ir raketos skraido vis greičiau ir toliau, o taikinius nustato tiksliau. Laimei ar nelaimei mes neturėjome šansų patikrinti šių sistemų efektyvumo globaliu mastu.
Branduolinės ir kitos galingos bombos tapo žinomu ir įprastu blogiu. Jų panaudojimo tikimybė nedidelė: negatyvus rezultatas visoms pusėms, tiek dalyvaujančioms, tiek ir nedalyvaujančioms konflikte, yra per daug akivaizdus. Kitos ginklų rūšys, kaip paaiškėjo lokalinių konfliktų metu, atgrasymo funkcijos neatlieka: karinių objektų praradimas dažniausiai potencialaus priešininko negąsdina.
Gerokai labiau gąsdinančiai atrodo naujos ginkluotės, kurios žada hipotetinį geofizinį ar tektoninį ginklą. Tai yra galimybė sukelti reikšmingas kataklizmas tam tikrame regione. Pavyzdžiui, cunamius, taifūnus ar žemės drebėjimus. Kažką panašaus, remiantis jo paties prisiminimais, siūlė akademikas Sacharovas. Tačiau idėja nepatiko karininkams, kurie buvo prieš masinį taikios populiacijos naikinimą.
Formaliai dar 1976 metais SSRS iniciatyva atsirado Jungtinių Tautų konvencija, skirta tokio pobūdžio ginklų draudimui. Tačiau dabar niekas dėl tokių ginklų turėjimo neprisipažintų. Tačiau slaptumas tik padidina tokio ginklo efektyvumą...
