Ji baigė mediciną, mokėsi sveikatos psichologijos, gavo karinį išsilavinimą, apsigynė mokslų daktarės laipsnį. Spėjo pabuvoti karo nusiaubtame Irake. Ten beveik prieš 10 metų patirtais išgyvenimais ir įgytomis žiniomis šiandien ji dalijasi su į panašias misijas išvykstančiais kariais. O artimiausiuose moters planuose – profesorės laipsnio įgijimas ir šuolis su parašiutu.
Gyvena tarp vyrų
Tiek namuose, tiek darbe R.Vaičaitienę supa vyrai. Todėl ji gerai žino, kaip tarp jų jaučiasi moterys. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse dailiosios lyties atstovės sudaro mažąją šalies kariuomenės dalį – vos apie 11–12 proc. Ramutė įsitikinusi, kad moterims būti kariuomenėje, o tuo labiau kare, yra tikras išbandymas. „Metrukus į misiją išvyks daugiau nei šimtas karių. Moterų tarp jų – tik dvi. Tačiau jos stiprios ir dažniausiai tokiose situacijose prisitaiko greičiau ir lengviau nei vyrai“, – sakė kapitonė.
Pati dar 2003 m. viename iš karštų Irako taškų buvusi R.Vaičaitienė iš arti matė mirtį. Ji gerai žino, kokį stresą sukelia nuolatinis pavojus, kai suvoki, kad bet kada gali mirti, ir matai, kaip vaikų rankose sprogsta granatos, o ant minos užmynusi mergaitė praranda koją. „Stresas kare – nuolatinė būsena, todėl labai svarbu žinoti, kaip jį įveikti, kaip sau padėti“, – tvirtino psichologė. Susidomėjusi šia tema Ramutė atliko tyrimą, kuriame išsiaiškino, dėl kokių priežasčių ir kaip stresą jaučia moterys, kaip jos jį įveikia.
Stresą įveikia aktyvia veikla
Tyrimo rezultatai parodė, kad karo aplinkoje moteris kamuoja panašūs išgyvenimai, kaip ir kasdieniniame gyvenime. Du trečdaliai apklaustųjų teigė, kad nuolat jaučia vidutinę įtampą. Jas daugiausia vargina didelis darbo krūvis, laiko jį atlikti stygius, biurokratiniai dalykai, tarpusavio konkurencija. Tačiau tik kas dešimta moteris jaučia didžiulį stresą, kurį jau reikia malšinti, kad nebūtų ilgalaikio poveikio sveikatai.
Sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą propaguojanti kapitonė R.Vaičaitienė teigė, kad bene geriausias būdas stresui įveikti ir yra aktyvi veikla, bėgiojimas ir vandens procedūros. Taip pat sudėtingiausiais momentais pravartu prisiminti situacijas, kuriose žmogus jautėsi itin laimingas. „Tokie atsiminimai sukelia geras emocijas ir nukreipia mintis teigiama linkme“, – sakė Ramutė.
Anot gydytojos, dažniausiai įtampą jaučia moterys iki 40–50 metų. „Joms norisi ir karjerą padaryti, ir išsikovoti vietą vyrų kolektyve, ir šeimą sukurti, vaikus gimdyti, ir t. t. Todėl nusiraminimas ateina tik įpusėjus gyvenimą, kai visi šie tikslai jau būna pasiekti“, – teigė moteris.
Ištiko lengvas šokas
Ruošdama karius misijoms R.Vaičaitienė pabrėžia, kad sąlygos, kuriose jie atsidurs, smarkiai skirsis jiems įprastų. Todėl ir tam tikra reakcija į jas yra visiškai normali. „Įtemptais momentais žmogaus sąmonė išsijungia, o pasąmonė pradeda daryti bet ką, kad tik apsaugotų organizmą. Todėl normalu yra rėkti, verkti, vemti ar gausiai prakaituoti“, – tikino karo medikė. Moteris pamena, kai nuvažiavus į Iraką, pirmiausia nustebino karštis. Vos išlipus iš lėktuvo į veidą tvoskė 50 laipsnių karščio banga. „Ištiko šokas, atrodė, kad nebėra, kuo kvėpuoti. Tačiau gana greitai apsipratome“, – pasakojo R.Vaičaitienė.
Pirmiausia medikai iš Lietuvos apsistojo amerikiečių karinėje bazėje Kuveite, kur gyvenimo sąlygos buvo gana geros. Tačiau jau po savaitės jie buvo paskirti į vieną iš susprogdintų uostų – Umkastro miestelį. „Vos kirtus Kuveito sieną, vaizdas iš esmės pasikeitė. Visur matėsi tik plyni smėlynai ir juose vėjo blaškomos šiukšlės bei plastikiniai buteliai. Dėl sauso oro ten niekas nesupūva. Važiuodami autobusu vietinėms moterims su vaikams mėtėme vandens butelius. Iš tikrųjų vaizdas Kuveite ir už jo ribų skyrėsi kaip diena ir naktis“, – pasakojo Ramutė.
Žmogaus galimybės neribotos
Karo medikė pripažino, kad kare sunkiausia buvo ne matyti sužeistuosius, o ištverti vienatvę, artimųjų ilgesį ir susigyventi su tuo, kad tave nuolat supa pavojai. „Kai iš arti matai mirtį, visai kitaip įvertini savo ankstesnį gyvenimą. Supranti, kad svarbiausia yra šeima, artimi žmonės“, – tvirtino kapitonė. Anot jos, prie fizinio krūvio ar temperatūrų skirtumų galima priprasti. Daug sunkiau susidoroti su vidiniais išgyvenimais. „Todėl labai svarbu turėti, su kuo pasikalbėti, palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais šeimos nariais. Reikia žinoti, kad tu kam nors rūpi, kad tavęs laukia“, – sakė R.Vaičaitienė.
Tačiau ji pripažino, kad Irake įgyta patirtis yra neįkainojama. „Supranti, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi. Mane labai stebino nuolat besišypsantys vietos gyventojai. Juk jų gyvenimo sąlygos buvo išties varganos, jiems trūko vandens, o jie vis tiek šypsojosi. Todėl grįžus į Lietuvą buvo sunku suvokti, kodėl čia tiek paniurusių veidų. Juk turime tiek daug“, – sakė Ramutė. Irake įgyta patirtis moterį galutinai įtikino, kad žmogaus galimybės yra beribės. Jis gali ištverti ir karštį, ir šaltį, ir vienatvę, ir t. t. „Džiaugiuosi, kad šiandien turiu, ką parodyti ir ką papasakoti kariams. Ir tai ne tik knygose perskaityta informacija. Viską patyriau savo kailiu“, – sakė kapitonė.
Eglė Valionienė
