Nijolė Baronienė
Vieni bėga į miestus, kiti emigruoja, o treti perka apleistas sodybas ir prikelia jas antram gyvenimui. Pavasarį bus dveji metai, kai juvelyrė Virginija Abraitytė gyvenimą puikiai įrengtame bute, viename iš sostinės mikrorajonų, iškeitė į jokių patogumų neturinčią kaimo trobelę.
Gyvena, kaip nori
Moterys, mėgstančios išskirtinius papuošalus, mugėse atkreipia dėmesį į malonią pusamžę moterį ir į jos sukurtas originalias seges, vėrinius, žiedus, medalionus. Ji turbūt pirmoji Lietuvoje sugalvojo įamžinti po stiklu sudžiovintus augalus. Tinkamai įrėminta tai, kas kitų būtų nepastebėta, paprasčiausiai vėjo nupūsta ir sudūlėtų, Virginijos dėka rado vietą moterų papuošalų dėžutėse. Ne kas kita, o išskirtinis dėmesys, meilė gamtai, viskam, kas gyva, paakino Virginiją apsispręsti ir nusipirkti sodybą kaime. Vienkiemis Juodeliuose, Kalvarijų seniūnijoje, tapo jos ir vaikystės draugo Jono Kailiaus, su kuriuo ji susiejo savo likimą, svajonių namais. „Vaikai užauginti, abu esame našliai, tad nusprendėme, kad metas gyventi taip, kaip norisi, o ne taip, kaip reikia. Abu esame suvalkiečiai, todėl nusprendėme, kad sodybos ieškosime ten, kur mūsų šaknys“, – pasakojo Virginija. Ji nė akimirkos nesigailėjo, kad nusprendė pabėgti iš miesto. Kariškio tarnybą baigęs Jonas – jau pensininkas. Vyras džiaugėsi pagaliau galintis daryti tai, ką nori. Tiesa, darbų, kaip sakoma, devynios galybės, tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo. Ten, kur kolūkių laikais buvo laikomos trąšos, o vėliau riogsojo krūvos šiukšlių, tvarkingai išrikiuotos malkų rietuvės. Jų užteks penkioms žiemoms. O kur iki langų buvo mėšlo, viskas iškuopta, bus kur laikyti automobilį. Skylės sienose užmūrytos, stogas lopomas.
Vanduo statinėse
Virginijos ir Jono išsvajota sodyba ypatinga. Juos abu galima būtų pavadinti keistais keistos sodybos šeimininkais, nes devyni iš dešimties vargu ar susižavėtų sodyba, kurią kerta kelias. Vienoje jo pusėje – ūkiniai pastatai, kitoje – gyvenamasis namas. Galbūt todėl ji ilgus metus buvo bešeimininkė, kantriai laukė, kol atsiras, kas ją pamils tokią, kokia yra. „Mus sužavėjo senieji akmeniniai dar apie 1937 m. pastatyti ūkinės paskirties pastatai. Kadaise čia gyveno pasiturintys ūkininkai. Įdomu tai, kad sodyboje niekada nebuvo šulinio. Vandenį čia gyvenusieji atsiveždavo didelėse statinėse. Jos išlikusios iki šių dienų. Perdžiūvusios, bet galbūt dar tinkamos naudoti“, – rodė pašnekovė. Ji sakė sužinojusi, kad buvo bandyta kasti šulinį, bet, įleidus į žemę bemaž dvidešimt rentinių ir neradus vandens, nuspręsta gyventi be šulinio. „Tuomet nebuvo galimybės turėti artezinį gręžinį. Mes nesunkiai išsprendėme vandens problemą: atvažiavo specialistai ir po kelių dienų turėjome vandens tiek, kiek buvusiems sodybos šeimininkams nė nesisapnavo. Tiesa, gręžinys – beveik 60 metrų. Vadinasi, net geriausi šulinių kasėjai nebūtų pasiekę vandens“, – sakė Virginija.
Vis dėlto didžiausia vertybe pabėgėliai iš miesto laiko ne sovietmečiu nugyventus statinius, o medžius. Labiausiai juos žavi sodyboje augantys senieji ąžuolai. Vienas iš jų – su kryžiumi, prikaltu prie kamieno. Keliu pro sodybą einančios piligrimų procesijos sustoja melstis prie jo ir prie tolėliau esančių liepų, po kuriomis pastatytas paminklas kunigams, garbingai ėjusiems pašaukimo keliu. „Sodyboje labai daug senų medžių. Gal kas kitas juos praretintų, išgenėtų senas šakas, tačiau mums su Virginija jie gražūs tokie, kokie yra. Kažkaip nekyla rankos imti benzininį pjūklą ir daryti tvarką. Manome, kad gamta pasitvarko taip, kaip jai reikia, ir žmogui reikia mažiau kištis“, – šypsodamasis savo supratimą dėstė Jonas. Tiesa, jie neslėpė, kad aplinkiniai gyventojai juos laiko keistuoliais. Jiems sunku suprasti, kam branginti tai, kas tinka tik malkoms. Dar keisčiau jiems atrodė, kai Virginija su Jonu pakelėje ėmė sodinti šermukšnius. „Tada jie juokėsi iš mūsų sakydami, kad tarp medžių sodiname medžius. Bet per vasarą iš menkų vytelių ūgtelėjo mūsų sodinti šermukšniai iki gražių medelių, tad dar pažiūrėsime, kas juoksis paskutinis“, – šmaikštavo Jonas.
Paakino sunkmetis
Virginijai labai mieli ir svarbūs įvairiausi žolynai. Ir ne tik. Pamestas laumžirgio sparnas jai teikia atradimo džiaugsmą, nes, padėtas ant japoniško šilko skiautės arba įamžintas skaidriame stikle, jis tampa išskirtinio papuošalo akcentu. Palytėti jos rankų žolių stiebeliai virsta medžiais, pienių pūkai primena saulę, o džiovintos gėlės skleidžia ypatingą energiją. Kūrėja į savo darbus įdeda visą širdį ir kuria tik tai, kas jai patinka. Anksčiau su papuošalų kūrimu Virginija neturėjo nieko bendro. Ji baigė architektūrą, kiek laiko dirbo pagal specialybę, paskui ilgai augino vaikus. Vėliau projektavo ir gamino baldus. „Esu perfekcionistė. Nuo pradžios iki galo viską darydavau pati: kurdavau dizainą, parinkdavau medžiagas, o paskui pati šlifuodavau medieną. Medžio dulkes iki šiol jaučiu plaučiuose. Prasidėjus ekonominei krizei, baldų užsakymų beveik nebuvo, tad teko galvoti, ką veikti toliau. Jei ne parsidėjusi krizė, nebūčiau pradėjusi kurti papuošalų“, – neabejojo moteris.
Begalinis gamtos pasaulis
Džiovintus augalus naudoti kūrybai moteris pradėjo gavusi mergaitės dovanotą paveiksliuką su džiovintomis gėlėmis. Tada jai šovė mintis džiovintus augalus naudoti kuriant papuošalus, kuriais moterys galėtų puoštis kasdien ir išskirtinių švenčių metu. Gamybos techniką ji atrado pati, tačiau netikino, kad jos kas nors nenaudojo anksčiau. Dirbdama prie traukos spintos, nes naudoja sveikatai kenksmingas medžiagas, ji praleidžia ištisas dienas. Daugelis Virginijos papuošalų yra su žalvariu, stiklu, o džiovinti žiedlapiai ir kitos augalų dalys išdėliotos ant įvairiaspalvio šilko ar net gėlių žiedlapių. Gyvendama mieste, su visa juvelyrine įranga spraudėsi virtuvėje, sodyboje turi atskirą kambarį. O kai pasistatys naują namą, įsirengs patogias dirbtuves. Didžiausias privalumas tas, kad, pavargusi nuo kruopštumo ir ypatingo atidumo reikalaujančio darbo, ji gali akis pailsinti žvelgdama į sodybos medžius, klausydama juose perinčių paukščių čiulbesio. Virginijai, pradėjusiai gyventi sodyboje, atsivėrė begalinis gamtos pasaulis. Įvairių formų ir spalvų augalai – tiesiai po langais, prie tako, tik rink ir džiovink. „Augalus rinkti ir džiovinti – ne ką lengviau nei kurti ir gaminti papuošalus. Prie darbo stalo – stirtos knygų su džiovintais augalais tarp lapų. Jose – skirtingų dydžių, spalvų ir formų sudžiovintų augalų įvairovė“, – sakė moteris. Tiesa, kartais ji neatsispiria pagundai ir, pamačiusi įdomų ar savaip gražų augalą, gali užsukti į svetimą kiemą ir jį nusiskinti.
Laikys bites
Kol kas Virginijos ir Jono sodyboje šeimininkauja tik laukinė gyvūnija. Pelėdos, kiaunės, ežiai, kiškiai šeimininkauja, kaip ir anksčiau, kai sodyboje niekas negyveno. „Ūkininkauti ar laikyti kokių nors gyvulių kol kas neketiname. Tačiau jau kitą pavasarį turėsime kuo rūpintis, nes atsivežėme porą avilių. Tikimės, kad medaus užteks sau ir dar liks draugams“, – sakė Virginija. O kaip bitininkauti, ras, pas ką mokytis. Aplinkinių sodybų gyventojai – geranoriški žmonės. Dažnas kelis kartus per dieną važiuoja keliu per Virginijos ir Jono kiemą. Vien girdėdamas variklio garsą ir tai, kaip per kiemą važiuoja traktorius ar automobilis, Jonas gali pasakyti, kas važiuoja. Kelis kartus per dieną pro jų namų langus lekia ūkininkas Ciprijus Adomavičius. Jis pirmas atvykėliams iš miesto padėjo patardamas, kur kreiptis, ką daryti tvarkant būtiniausius naujakurių reikalus. Vietos bendruomenės nariai džiaugaisi, kad jų gretas papildė darbštūs, kultūringi ir išsilavinę žmonės.
