Lietuviškas konclageris. Taip vadinamos mūsų areštinės. Apie tragišką jų būklę gerai žino ir Europos žmogaus teisių gynėjai.
Skundų lavina
Dienraščiui „Vakaro žinios“ Vilniaus areštinės viršininkas Gražvydas Grigalionis prisipažino gaunantis šūsnis skundų: „Sulaikytųjų skundais užversti ne tik Seimo kontrolieriai, bet ir žmogaus teisių gynėjai iš Strasbūro jau smalsauja, kas pas mus darosi. Visiems aiškinu, kad mūsų areštinė priskiriama prie Kultūros paveldo objektų, todėl negalime čia daryti remonto ir keisti sanitarinių mazgų.“
Pasak jo, kasdien tenka atsakinėti į įvairių įstaigų skambučius ir laiškus. Juose reikalaujama paaiškinti, kodėl kamerose laikoma po 10 žmonių, kodėl sulaikytieji neišvedami pasivaikščioti arba negalėjo pasikalbėti su advokatu, kodėl tokios blogos laikymo sąlygos.
G.Grigalionis teigė sutinkąs, kad Vilniaus areštinės (kaip ir daugelio kitų Lietuvos miestų) būklė tragiška: "Bet mūsų rankos yra surištos saitais su Kultūros ministerija, kuri prašė čia nieko neliesti ir svajoja mums išsikėlus pradėti archeologinius kasinėjimus."
Dar reikia kentėti
Jau nuo 2003-iųjų Kultūros ministerija kasmet tik iš gailesčio tęsia nuomos sutartį su sostinės areštine. „O naujos areštinės projektavimo darbai prasidėjo tik dabar“, - apgailestavo G.Grigalionis.
Policijos Departamento Logistikos centro Statybos skyriaus viršininkas Saulius Laukaitis tikino, kad statybos užtruko dėl lėšų stygiaus: "Dabar, kai pinigų atsiranda, teko pasirūpinti ne tik nauja areštine, bet ir prie jos prijungtu pastatu, kuriame įsikurs Ekonominių nusikaltimų ir Autotransporto grobimo tyrimo skyriai. Bendram projektui skirta 20 mln. litų. Rudeniop pradėsime kasti pamatus ir apie 2010 metus ketiname keltis."
Naujojoje areštinėje bus 133 vietų ir trys pasivaikščiojimo kiemeliai. Dabartinėje sostinės areštinėje yra tik vienas kiemas ir 17 kamerų. Ten laikomi žmonės oficialiai turi teisę pasivaikščioti vieną valandą.
Lyg pragare
„Areštinė neretai būna perpildyta, todėl net pasivaikščiojimo laiką tenka trumpinti. O tai irgi skatina sulaikytuosius rašyti skundus“, - pasakojo G.Grigalionis.
Neretai jis su kolegomis pasijunta esąs pragare, kai prie areštinės pypsi išsirikiavę automobiliai, kuriais atvežami sulaikytieji. Prokurorai ir advokatai reikalauja laisvų patalpų pasikalbėti, o prie budinčiųjų pareigūnų stumdosi būrys sulaikytųjų artimųjų su siuntiniais.
G.Grigalionis dūsavo, kad nors pareigūnai sukasi it voverės, visų norų išpildyti vis tiek negali. „Juk vyrai dirba 12 valandų per parą. Per tą laiką neturi laiko net prisėsti. Areštuotiesiems pietūs vežami iš Krašto apsaugo ministerijos valgyklos, o mūsų prižiūrėtojai tenkinasi sumuštiniais ir arbata“, - sakė jis.
G.Petrikas nenorėtų vėl patekti už grotų
Vienas garsiausių įtariamųjų kaunietis, buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas neneigia, kad prisiminimai iš Lietuvos ir JAV areštinėse praleistų dienų sukelia nemalonių pojūčių.
G.Petrikas tik džiaugėsi, kad nelaisvėje praleistos dienos - jau tik prisiminimai, o ne slogi realybė. „Vilniaus areštinėje pabuvau tik vieną dieną, kai parvežė iš Amerikos, - „Vakaro žinioms“ kalbėjo G.Petrikas. - Tiksliau - pernakvojau, o kitą rytą išleido. Valgyt, matyt, nepriklausė, nes nedavė, o arbatos pasiūlė.“
Sostinės areštinės kamera, kurioje G.Petrikas nakvojo, jį kaip reikiant šokiravo. „Pirmiausia pritrenkė baisus dvokas, - tęsė Gintaras. - Rūkalų ir dar kažin ko smarvė tokia aštri, taip įsigėrusi į visą aplinką, sienas, grindis, - net koktu. Tiksliai nepamenu, bet, atrodo, viršuje mažas langelis buvo. Grotuotas. Bet nieko pro jį nematyti.“
G.Petrikas sakė atkreipęs dėmesį į aprašinėtas sienas, nusitrynusius dažus, išklypusius gultus. „Tos patalpos remonto turbūt nemačiusios kelis dešimtmečius“, - spėjo garsusis kalinys.
Ar patekęs į tokią areštinę pasiligojęs pilietis dar rimčiau susirgtų, paūmėtų kvėpavimo takų, kitos ligos? „Ten pavojus sveikatai kyla ne tik ligoniams, bet ir sveikiems žmonėms, - šyptelėjo G.Petrikas. - Nereikia ilgai gyvent tokiam „urve“ - iškart pasijusi prastai. Girdėjau, kad Kaunas turi naują, modernų tardymo izoliatorių. Bet sostinės areštinė tai jau neduok Dieve.“
Kuo skiriasi gyvenimo sąlygos Lietuvos ir JAV areštinėse?
„Ten, kur aš buvau, federaliniame kalėjime, dėl buitinių sąlygų skųstis tikrai negalėčiau, - dėstė G.Petrikas. - Švaru, tvarkinga, išdažyta. Maistas geras. Tačiau sulaikymo izoliatoriuose, esu girdėjęs, visko pasitaiko.“
G.Petrikas sakė girdėjęs, kad kiekvienoje JAV valstijoje ir net tos pačios valstijos skirtingų miestų sulaikymo izoliatoriuose tvarka, gyvenimo ir buities sąlygos gali gerokai skirtis. Esą bendrų taisyklių nėra.
„Įdomiausia tai, kad blogiau - privačiose įkalinimo įstaigose, - ir pats stebėjosi G.Petrikas. - Nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai. Girdėjau, kad maistas, jo kiekis ir kokybė skiriasi. Matyt, privatininkai labiau taupo, iš visko spaudžia kuo didesnę naudą sau. O valstybei priklausančios areštinės privalo laikytis tam tikrų normų, todėl tvarka jose geresnė. Bet, kad ir kaip nemalonu apie tai kalbėti, geriau jau gyventi prisiminimais, negu ten sėdėti.“
R.Žilinskas nežinojo, kada diena, kada naktis
Su teisėsauga nemalonumų turėjęs buvęs LNK televizijos naujienų žurnalistas Rokas Žilinskas areštinės sąlygas apibūdino žodžiu „košmaras“. „Viską galima iškęsti - nešvarius, nutrinktus ir mėšlu dvokiančius čiužinius, antklodes ir nučiupinėtas pagalves, bet tik ne kasdienes procedūras tikrinant, ar neturiu draudžiamų daiktų. Tai tikras siaubas, kai tau liepia išsirengti nuogai ir pritūpti. Tokio pažeminimo nepatyriau per visą savo gyvenimą, nors to bijojau iš kameros draugų. Tai tikra pažeminimo kalvė“, - kalbėjo žurnalistas.
Pasak jo, areštinės kameroje jis jautėsi it gyvuliniame vagone: „Kameroje tamsu, langas kažkodėl uždengtas, todėl ar lauke rytas, ar vakaras, galėjau spręsti tik iš pravažiuojančių pro šalį troleibusų gausmo. Higienos įpročius taip pat turėjau pamiršti, negalėjau net žmoniškai nusiprausti. Tiesa, maistas buvo puikus, todėl valgiau jį su malonumu.“
V.Uspaskichas: „Čia niekis, o Maskvoje buvo košmaras“
Vilniaus areštinėje beveik dvi paras praleidęs už finansinius nusikaltimus kaltinamas buvęs Seimo narys milijonierius Viktoras Uspaskichas sakė, kad Rusijoje buvo blogiau. „Kameroje buvau vienas, todėl nepatogumų nepatyriau. Tik kiek drėgnoka buvo. Vos patekęs ant gultų, gavau baltą patalynę, todėl atsiguliau ir beveik visą naktį praleidau su laisvėje nebaigtu skaityti romanu. Vienintelis dalykas, kuris pribloškė, - areštinės sienų spalva. Nežinau, ar jos žalia spalva nudažytos norint psichologiškai palenkti, ar iš skurdo.
Šito dar neišsiaiškinau. Noriu tik pasakyti, kad Maskvoje daug baisiau viskas atrodo. Ten tai tikras košmaras“, - prisiminimais dalijosi V.Uspaskichas.
Pasak jo, kameroje trūko karšto vandens ir elektros lizdo, todėl prieš teismo posėdį pareigūnai leido jam nusiskusti ir nusiprausti tarnybiniame tualete: „Jie matė, kad aš ne kriminalinis nusikaltėlis. Net antrankių nerakino.“
Buvęs Seimo narys prisipažino, kad iš įdomumo paragavo net areštinės maisto: „Nors man maisto atnešė advokatai ir pažįstami, nutariau surizikuoti ir paragauti kalinio maisto. Labai patiko sriuba ir kotletas. Vėliau sužinojau, kad maistą gamino kariškiai.“
Nijolė Stabingytė
