Po vasaros karščio ir drėgmės patręštas augalas atgauna jėgas ir sugeba pasiruošti žiemai, peržiemoti, o pavasarį pradeda daug anksčiau ir sparčiau augti. Rudenį būtina stiprinti žolės šaknis, kad ateinančios vasaros karščiai nepadarytų didelės žalos vejai.
Pasibaigus vasarai toliau reikia pjauti veją. Artėjant žolės pjovimo sezono pabaigai, žoliapjovės peilius reikia nuleisti kuo žemiau ir paskutinius du kartus nupjauti žolynus taip, kad jie gautų kuo daugiau saulės. Taip padarius, žiemą žolė neparuduos.
Nors žolės lapelių augimas sulėtėja, tačiau šakniastiebiai rudenį ir toliau intensyviai auga. Artėjant šaltajam metų laikotarpiui šaknys pasiruošia peržiemoti, tuomet joms reikia daugiausia maistingųjų medžiagų. „Tiksli paskutinio tręšimo data gali įvairuoti, tačiau ruduo yra puikus metas tręšti žolę. Spalį žolė nustoja augti, o žemė dar nebūna sušalusi, todėl su trąšomis pasisavina ir maistines medžiagas. Magnis, siera ir boras sustiprina žolynus, ypač augančius lengvesnėse dirvose“, – sako bendrovės „Arvi fertis“ pardavimų skyriaus vadovas Vytis Varanavičius.
Iš maistinių medžiagų, reikalingų žolynams, rudenį svarbiausi yra subalansuoti fosforo ir kalio kiekiai trąšose. „Trąšų formulė turi būti sukurta taip, kad patankintų veją ir sustiprintų jos augimą net ir dažnai mindomose vietose, o spalva būtų tolygiai sodri. Todėl gaminame trąšas, kurių sudėtis geriausiai atitinka šį poreikį. Pagrindiniai rudenį reikalingi augalui elementai, derinami vienoje granulėje santykiu 5 proc. azoto (N), 15 proc. fosforo (P) ir 25 proc. kalio (K), lemia tolygų maisto medžiagų pasiskirstymą dirvožemyje. Jie - tinkamiausi tręšti veją rudenį“, – aiškino specialistas.
Kiti trąšose esantys elementai praturtina dirvą, užtikrina ilgalaikį trąšų poveikį, kuris padeda vejai pasisavinti naudingąsias medžiagas. Iki lapkričio išbarsčius trąšas, būtina ir toliau rūpintis veja, sugrėbti nukritusius lapus. Nuo lietaus ir rasos šlapia, lapais padengta žolė negauna oro, todėl padidėja grybelinių ligų ir samanų atsiradimo tikimybė.
V. Aguonaitė
