Pradėti tokią savotišką organizmo gelbėjimo tradicijų apžvalgą derėtų, aišku, nuo klasikų. Senovės graikai, eidami į puotą, į plaukus įsipindavo ryšulį petražolių. Tai atseit turėjo apsaugoti galvas (ar mintis) nuo per didelio išgerto alkoholio kiekio. Minėtos daržovės, matyt, padėdavo: juk senovės graikai gerdavo tik skiestą vyną, o neskiestu retkarčiais prigirdydavo savo vergus. O jų pažiūrėti atsivesdavo savo vaikus: štai kaip baisu yra pasigerti... Tuos senovės graikus gal ir galima suprasti, o štai senovės asirai pagirias „gydė“ strazdų snapais, sumaišytais su miromis. Kiek tokios priemonės prieš porą tūkstantėlių metų buvo veiksmingos — visi herodotai nutyli. Tačiau neregėtoje prabangoje (tikrąja to žodžio prasme) besimaudę Egipto faraonai pagirių rytą gaivindavosi paprasčiausiais virtais kopūstais. O visų Viduržemio jūros pakrančių žvejai bei jūrininkai pripažino tik vieną, tačiau neregėtai veiksmingą ir pigią priemonę – jūros vandenį.
Citrusu sultys populiarios visur
Tačiau gal jau užtenka senųjų laikų — persikelkime į šiandieną. Ir ką gi renkasi mūsų kaimynai europiečiai? Vokiečiai bei skandinavai pirmenybę teikia marinuotai žuviai, pagardintai svogūnais, grietine ir jogurtu. Beje, Skandinavijoje apskritai labai populiarios burokėlių salotos su majonezu.
Norvegijoje mėgėjai padauginti „ant tuščio skrandžio“ išmaukia gerą puoduką riebios grietinėlės. Riebalai, kad ir kaip būtų keista, švelniai „glostydami“ alkoholio nukankintas skrandžio sieneles atkurti nusilpusio organizmo funkcijas.
Pagirioms japonai ryte pirmiausiai suvalgo kelis bananus, anglai – lėkštę avižų košės. Gurmanai prancūzai gaivinasi svogūnų sriuba, italai — spagečiais su pomidorų padažu (bet be jokių riebalų, svogūnų ir mėsos).
O štai tik 10 milijonų gyventojų turinčioje Vengrijoje kasmet pagaminama 200 milijonų tablečių, kurios, įmestos į stiklinę su vandeniu, jį paverčia šnypščiančiu gėrimu, prisotintu vitamino C. Šio vitamino gydomosios bei gaivinamosios savybės žinomos seniai. Todėl citrusų sultys po audringų vakarėlių (ar ir visų naktų) populiarios visuose kontinentuose. Jos geriamos vienos, maišomos su vandeniu, skiedžiamos įvairiausiais limonadais. Ir, aišku, pagardinamos vienu kitu ledo gabalėliu.
O amerikiečiai sunkrytį tikriausiai išgeria daugiausiai skysčių nei visi kiti pagiringieji. Vienas iš jų receptų: išmaukti du litrus greipfrutų sulčių ir dar trumpam prigulti.
Avino akys pomidoru sultyse...
Trokštantiems egzotikos derėtų įsidėmėti Senegalo (valstybė Afrikoje) ne vienos girtuoklių kartos patikrintą gydymosi receptą. Pagrindinis jo trūkumas — šį „receptą“ reikia pasigaminti iš anksto. Lygiomis dalimis reikės: vištienos gabalėlių, pjaustytų citrinų bei svogūnų. Gerai išmaišyti ir per naktį palaikyti šaltai. Ryte visa tai (tik neišdrėbkite ant grindų) apkepama su dviem aitriųjų pipirų skiltelėmis, kol įgauna auksinį atspalvį, ir valgoma su virtais ryžiais. Visi tai ragavę europiečiai stebėjosi: kaip tie musulmonai (juk vartoti bet kokį alkoholį jiems draudžia religija) sugalvojo labai (neperdedant) veiksmingą priemonę nuo pagirių?
Indokinijos pusiasalio gyventojai pagirių rytą pasitinka aštria ir karšta daržovių bei makaronų sriuba, kinai — taure ženšenio trauktinės. Be to, Pietryčių Azijoje alkoholio gerbėjai nepamiršta ir akupunktūros. Pagirių rytą azijiečiai didžiojo piršto pagalvėle stipriai spaudžia kairiojo delno vidurį. Po minutės procedūra kartojama, tik dabar jau spaudžiamas dešinysis delnas. Taip kartojama keturis penkis kartus.
O štai kinų šiaurinių kaimynų — gyvulių augintojų klajoklių mongolų — receptas kai kam gali sukelti sunkų šoką. Mat šie jurtų gyventojai ryte „gaivinasi“ pomidorų sultimis, kuriose plaukioja... marinuotos avino akys.
Vietoj dezodoranto – citrina
Karibuose ne tik klimatas bei gėrimai švelnūs. Ten ir vaistai nuo pagirių ganėtinai patrauklūs. Štai besigaivelėjantys puertorikiečiai puse citrinos įsitrina pažastį – priešingą tai rankai, kuria paprastai laiko taurę. Ir atgaivina, ir praustis nereikia, ir dezodorantas taupomas. Protingi žmonės ne vien Lietuvoje gyvena.
Haičio gyventojai lieka ištikimi savo senajam ir „gerajam“ vudu tikėjimui. Ryte kiek atitokęs haitietis (juk romas saloje stiprus, be to, lauke nuolat karšta) susiranda savo trobelėje tą nelemtą romo butelį ir į jo kamštį susmeigia... 13 smeigtukų juodomis galvutėmis. Ir viskas – pagirios iš jo kūno pereina į tuščią butelį... Štai ką reiškia tikėjimas!
Kaip pagiriojosi mūsų seneliai?
Dabar mes kalbame apie mineralinį vandenį, kefyrą bei visokią „chemiją“ įvairiaspalvių tablečių. Seniau, pasirodo, buvo tokių pagirių gydymo receptų, kurie labai ilgam „užrišdavo“ gerkles mėgėjams išgerti. Prieš šimtą ir daugiau metų tuos gydymo būdus žinojo beveik visi žiniuoniai bei raganos. Viena iš tų anuomet buvusių nepaprastai veiksmingų (ką byloja istoriniai užrašai) priemonių buvo toks gana retas grybas – rašalinis mėšlagrybis, iš kurio gamino ne tik rašalą, bet ir puikų trunką nuo pagirių. Kas išgerdavo (ar žmona neapsikentusi priversdavo tai padaryti savo vyrelį) to juodo kaip degutas nuoviro, labai ilgam užmiršdavo „arielkos“ skonį.
Kitas tokiu pat tikslu naudojamas grybas buvo poniabudė. Senosios mūsų medicinos sergėtojai tą grybą sumaišydavo su šeško (siaubingai dvokiančiais) taukais. Mišinį kaitindavo ant nedidelės ugnies, dar įpildami gysločio bei jonažolių nuoviro, ir duodavo išgerti pagirių kankinamam žmogeliui pusę stiklinės. Kitą dieną – dar pusę. Po šių procedūrų organizmas labai ilgai nepakęsdavo net alkoholio kvapo.
dykai.lt
