Pataisos namai. Tai uždara „zona“, į kurią pakliūti galima tik padarius nusikaltimą arba ten įsidarbinus. Tai tarsi atskira respublika su savo nerašytais įstatymais – „paniatkėmis“. „Iš čia bausmę atlikęs žmogus retas į laisvę grįžta geresnis. Visam gyvenimui jam uždedamas štampas – elgesio, bendravimo su žmonėmis štampas“, – įsitikinęs buvęs vienos įkalinimo įstaigos darbuotojas. Jis sutiko duoti „Akistatai“ išskirtinį interviu, tik prašė neskelbti jo pavardės.
– Ką tik iš Marijampolės pataisos namų pasklido žinia apie riaušes, sukeltas per kalinių kastų santykių aiškinimąsi – joms numalšinti teko kviestis Viešojo saugumo tarnybos vyrus. O Kalėjimo departamentas ir jam pavaldžių įstaigų darbuotojai dažnai stengiasi paneigti, kad tarp nuteistųjų esama hierarchijos...
– Nuteistųjų kastos yra vieša paslaptis – tai įrodė ir minėtosios riaušės. Kai Marijampolės pataisos namuose buvo nuskriaustas čia bausmę atliekančio „bachūro“ brolis, priklausantis žemesnei kastai, „bachūriukai“ nutarė parodyti, kas valdo „zoną“, ir „pamokyti“ kitus. Tačiau savo planų neįgyvendino, nes pataisos namų pareigūnai sugebėjo sustiprinti geležinių vartų, skiriančių dvi įniršusių vyrų grupes, apsaugą, kol atvyko Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai.
Tokie konfliktai nėra reti, tik apie juos visuomenei nepasakojama ir susitvarkoma be pašalinės pagalbos, pagrasinant pasikviesti būtent Viešojo saugumo tarnybą. Nuteistieji žino, ko gali sulaukti jai atvykus, nes kiekvienais metais Viešojo saugumo tarnyba kartu su pataisos namų pareigūnais, matant nuteistiesiems, vykdo bendrus mokymus.
O pačias kastas vargu ar kada nors pavyks išgyvendinti, nes kol kas tam yra visos sąlygos. Į įkalinimo įstaigą patenkantis žmogus – net jeigu nuteistas už netyčinį ar nesunkų nusikaltimą – pakliūva į nusikaltėlių logika pagrįstą sistemą. Jis privalo būti „kietas“ ir nepasiduoti jokioms provokacijoms, jei nenori atsidurti sistemos dugne. Kalėjimo „paniatkių“ neįmanoma nepaisyti ar nuo jų atsiriboti – kai gyvenamojoje kameroje 20 ar daugiau žmonių, nuteistajam nori nenori tenka ieškoti būdų, kaip išgyventi. O jeigu nuteistasis kartą jau yra gavęs „statusą“, tai jis niekur nepasislėps – „bevielis kalinių telefonas“ greitai praneša, kas yra kas.
Kastos neišnaikinamos
– Taigi įkalinimo įstaigose kali „bachūrai“, „rabatiagos“, „blatniakai“, „dūchai“, „gaidžiai“, „ožiai“ ir kitokie padarai...
– Deja, taip. Privilegijuočiausi yra „bachūrai“ (taip pat „vierchai“, „šustriakai“, „putiovi“, „vagys“). Jie gyvena pagal kalėjimo „zakonus“, turi pinigų ir daro tvarką. Tokie turi savo tarnus – „dūchus“, kurie jiems nudirba visokius darbus, tiksliau – daro viską, ką jiems liepia „bachūrai“. Kad galėtų ramiai atlikti bausmę, „dūchai“ paprastai nesispyrioja ir klauso jų, nes pagalbos iš įkalinimo įstaigos administracijos retai kada sulaukiama.
Tie, kurie nepaklūsta „vierchams“ ir pasiskundžia pareigūnams, tampa „ožiais“ (tai skundikų, bendradarbiavusių ir bendradarbiaujančių su pareigūnais arba dirbančių valgykloje, kasta) arba dar blogiau – „gaidžiais“.
„Gaidžiai“ yra žemiausia kasta ir nebūtinai jais tampa žagintojai ar vaikų tvirkintojai. Šitoje kastoje dažnai atsiduria tie, kurie nesugeba apsiginti, yra menko intelekto arba net kitų kalinių keršto aukos (būna, kad nuteistasis už nepaklusnumą išžaginamas). „Blatnieji“ su „gaidžiais“ net nebendrauja – savo įsakymus (ne prašymus!) jie perdavinėja per „dūchus“.
Žodžiu, kas kaip tik gali, taip ir išnaudoja vienas kitą. Na o valdžią tarp kalinių šiais laikais lemia ne autoritetas nusikaltėlių pasaulyje, o pinigai ir likusių laisvėje draugų ar artimųjų pagalba.
Kastoms tarpti savotiškai padeda ir įkalinimo įstaigų administracijos – naujus kalinius jos suskirsto į grupes pagal jų elgesio modelį. Kita vertus, kitaip nebūtų įmanoma jų suvaldyti, nes jeigu žemesnei kastai priklausantis nuteistasis pakliūtų į aukštesnės kastos gyvenamąją zoną, jam grėstų susidorojimas.
Pareigūnams nesaugu
– Bet juk yra pareigūnai, kurie tuos skriaudikus tramdytų...
– Nėra taip paprasta bendrauti su tais, kurių, kalėjimo žargonu tariant, „paniatkės“ yra visiškai kitokios. Be to, kaip galima užtikrinti tvarką, kai dviem šimtams nuteistųjų tenka tik 4 prižiūrėtojai?.. Kiek ir kaip turi dirbti būrio viršininkas, privalantis būti tarsi nuteistųjų būrio globėju, kai jam tenka daugiau kaip pusšimtis viskuo nepatenkintų ir ant viso pasaulio pykstančių nusikaltėlių?
Gerai, jei būryje normalūs nuteistieji, kurie elgiasi normaliai, bet atsiranda pripažįstančiųjų tik jėgą, laikančių save pasaulio bamba. Ar įmanoma pareigūnui visada išlaikyti pusiausvyrą? Žinoma, tokius kalinius paskiria į drausmės būrį, bet juos irgi reikia kam nors prižiūrėti. Viena gerai – pareigūnas žino, ko gali sulaukti iš tokio būrio nuteistųjų.
Viešai neskelbiama, kiek pareigūnų sužalojama, tarkim, per metus. O jų būna ne tiek mažai – po gerą dešimtį kiekvienoje įkalinimo įstaigoje.
– Nuteistieji linkę tvirtinti, kad konfliktą dažniausiai išprovokuoja pats pareigūnas...
– Visko pasitaiko. Dažniausiai pareigūnas nukenčia, jei perdėtai griežtai reikalauja iš nuteistųjų laikytis tvarkos, kai nesugeba išlaikyti neutralių santykių su visais (kai atsiranda globojamieji – „geresni“ už kitus kaliniai), kai pradeda atvirai demonstruoti savo galią ar net tyčiotis iš nuteistųjų. Toks pareigūnas tikrai bus sudorotas: gaus į galvą ar jam bus pakištas „kompromatas“.
Tačiau pasitaiko, kad nukenčia ir niekuo dėti pareigūnai – taip kaliniai aiškinasi tarpusavio santykius.
– Ir kuo čia dėti pareigūnai?
– Na, tarkim, kuris nors nuteistasis įklimpsta į skolas. Tai labai nesunku, nes „bachūrai“ noriai skolina pinigus – neretai tiems, kurie negali grąžinti – ir noriai padeda išspręsti konfliktines situacijas. Taip „bachūrai“ (ar „vierchai“) įgauna tarsi įrankį, kuriuo gali manipuliuoti. Tarkim, nepatiko kuris nors – liepia tokiam „skolininkui“ eiti ir nubausti – patiems gi rankų teptis nereikia.
Kartais nuteistasis, kad išvengtų pažeminimo į kitą kastą ar susidorojimo, visų akivaizdoje puola pareigūną. Šitaip jis gauna dar vieną teistumą ir progą ištrūkti iš būrio, kuriame būna terorizuojamas.
– Kartais išgirstame ir apie pareigūnus, teikiančius įvairias paslaugas nuteistiesiems. Štai neseniai dabar jau buvusiam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prižiūrėtojui Aleksandrui Kozlovui (27 m.) už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi paskirta daugiau kaip 6000 litų dydžio bauda.
– Tokių kozlovų yra kiekvienuose pataisos namuose. Tai vadinamieji „mentovski arkliai“. O ką? Atlyginimas juk mažesnis už nuteistajam leidžiamą sąskaitoje turėti pinigų sumą, o čia – papildomos pajamos. Padarai kaliniui ką nors gero, jis tau atsilygina...
Paslaugos ir tarifai
– Ar yra nustatyti „tarifai“ už paslaugas?
– Labai griežtų ribų, kiek žinau, nėra. Tačiau, sakykim, telefono įnešimas į „zoną“ kainuoja 300–500 litų, už kelis įneštus cigarečių pakelius – 100 litų, „vodkės“ butelis – 300 litų. Jei „nematai“ atskriejusio per tvorą „siuntinio“ (o jis atskrieja tuomet, kai dirba reikiamas darbuotojas) – gali uždirbti 700 ir daugiau litų (priklauso nuo to „siuntinio“ vertės).
Viskas turi savo kainą. Atsilyginama ne tik už draudžiamų daiktų įnešimą ar išnešimą. Mokama ir už „toleranciją“, kai nuteistajam leidžiama – tiesiog „nepastebima“ – elgtis ne pagal nustatytas įkalinimo įstaigų taisykles.
Tiems geriems „arkliams“ atsimokama ne tik pinigais. Kartais būna pasiūlomas nemokamas poilsis kokioje nors sodyboje, grožio ir sveikatingumo paslaugos už dyką, arba į namus nuteistojo draugai pristato taip trūkstamą kokį nors prabangų daiktą.
– Kiek girdėjau, „kartą paragavęs, negali sustot“ – na, kad iš šio „žaidimo“ savo noru „arklys“ išeiti nebegali...
– Taigi, neveltui sakoma, kad „nuvarytus arklius nušauna“. Tiksliau – juos dažnai „sudegina“ patys „žulikai“. Būtent tada, kai tas „arklys“ pasidaro nereikalingas arba kai nuteistieji sužino, kad jis yra sekamas. Tada nuteistieji nusiplauna rankas ir noriai bendradarbiauja su pareigūnais.
Tiesa, jeigu sekamas „arklys“ būna įtakingas ir gaila jį prarasti, nesunkiai pakišamas visai niekuo dėtas pareigūnas. Daugiau kaip prieš metus taip atsitiko vienam tuometiniam Pravieniškių pataisos namų direktoriaus pavaduotojui.
Toks „biznis“ labai pavojingas, nes „verslo partneris“ – nuteistasis – būna paprastai neprognozuojamas. Kaip minėjau, gali „sudeginti“ ir už tai, kad esi per daug „nesukalbamas“.
– „Akistatos“ redakcija gauna kalinių laiškų, kuriuose skundžiamasi, kad pareigūnai iš jų tyčiojasi ir paverčia jų gyvenimą įkalinimo įstaigoje tikru košmaru. O juk deklaruojama, kad pataisos namuose nuteistasis turėtų apsivalyti, susivokti ir pasikeisti į gera ir kad jam turi padėti būtent ten dirbantieji...
– Deklaruoti galima ką tik nori, o tikrovė yra tokia, kokia yra. Tokiose uždarose įstaigose, kai „dozuojamas“ viešumas, tiesos niekada nesužinosite. Įkalinimo įstaiga – ne vaikų darželis, todėl su kiekvienu, pastačiusiu ragus, niekas ten „nesicackina“.
O situacijų būna įvairių: vieni darbuotojai dirba savo darbą, kaip mes sakome, „nuo dūšios“, kiti turi materialinių išskaičiavimų, treti – mėgsta parodyti savo valdžią. Kaip danguje, taip ir ant žemės.
– Prabilote apie materialinius išskaičiavimus. Bet iš nuteistųjų nepasipinigausi, tuo labiau kad didelė rizika. Ar yra kitų būdų prisidurti prie algos?
– Eiliniam darbuotojui kaip ir nėra. Prie tų „kranelių“ prieina tik įkalinimo įstaigų „viršūnėlės“. Ypač naudinga, kai pataisos namuose vyksta statybos, viešieji pirkimai įvairioms paslaugoms teikti. Čia visada galima „apsižioplinti“ ir pakoreguoti dokumentaciją, prirašyti neatliktų darbų ir pan.
Bėda, kad tos „viršūnėlės“ privalo dalintis su dar didesnėmis „viršūnėmis“ iš Kalėjimo departamento. Beje, pataisos namų direktoriai nėra savarankiški – bet kokia direktorių iniciatyva, jeigu nėra aprobuota iš viršaus, dažnai stabdoma. Veikia gerai sustyguota sistema – tarkim, iš anksto žinoma, kas „turi laimėti“ viešuosius konkursus, kas turi teikti paslaugas, atlikti statybos ar remonto darbus ir kaip dalintis „uždarbį“.
Jei atsiranda koks nors padorus įkalinimo įstaigos vadovas ar pareigūnas ir nepaklūsta arba nesidalina riebiu kąsniu, su juo būna paprasčiausiai susidorota. Štai kad ir dabar jau buvęs Gydymo ir pataisos namų direktorius Ramūnas Kalendra. Jis buvo apkaltintas milijoninių lėšų pasisavinimu ir priverstas išeiti iš darbo. Tačiau prokurorams nepasisekė surasti jokių įkalčių.
TIK FAKTAI:
Rugpjūčio pabaigoje Valstybės kontrolė išsiaiškino, kad įkalinimo įstaigos kai kurias prekes ir paslaugas įsigijo pažeisdamos pirkimo procedūras, nesudarydamos rašytinių sutarčių, pritaikydamos netinkamą pirkimo būdą.
Įvertinusi reikšmingus pažeidimus – galimą korupciją, kuri gali būti siejama su piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi siekiant asmeninės arba grupinės naudos, – nustatytus Teisingumo ministerijoje atliekant finansinį (teisėtumo) auditą, Valstybės kontrolė surašė sprendimą, kuriuo įpareigojo ministrą ir Kalėjimų departamento vadovą pažeidimus padariusius asmenis traukti tarnybos ar drausminėn atsakomybėn.
Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija įspėjamosios tvoros rekonstrukcijos darbams, kurių vertė daugiau kaip 80 000 litų, pasirinko netinkamą pirkimo būdą – apklausą, o atliekų tvarkymo paslaugas įsigijo be viešųjų pirkimų procedūrų. Be to, ši įstaiga, nuolat pirkdama santechnikos, elektros, statybines ir panašias prekes, neapskaičiavo visos numatomo pirkimo vertės ir nesudariusi vienos pirkimo sutarties iš tų pačių tiekėjų prekių įsigijo už 127 700 litų.
Netinkamą pirkimo būdą prekėms įsigyti taikė ir Šiaulių tardymo izoliatorius, Marijampolės pataisos namai. Vilniaus pataisos namai kai kurias prekes ir paslaugas pirko be viešųjų pirkimų procedūrų, o judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį pratęsė 2 metams, nors pradinėje sutartyje buvo numatyta galimybė tik metams. Netaikydamas viešųjų pirkimų procedūrų dalį prekių ir paslaugų įsigijo, be to, nesudarydamas rašytinės sutarties prekes pirko ir Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas.
Laisvės atėmimo vietų ligoninė neteisėtai pratęsė dvi maisto įsigijimo sutartis. Neekonomiškam lėšų naudojimui sąlygas sudarė ir Alytaus pataisos namai, pasirašę prekių įsigijimo sutartis, kuriose nenumatė perkamų prekių ir jų kainų, pateiktų tiekėjų pasiūlymuose.
---
Buvęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prižiūrėtojas A. Kozlovas buvo demaskuotas, kai Lietuvos kriminalinės policijos biuras bei Vilniaus apygardos prokuratūra susidomėjo vieno Vilniaus narkotikų platintojų tinklo veikla. Į areštinę uždarytas A. Kozlovas, sužinojęs, kad kriminalistai ilgą laiką klausėsi jo pokalbių, papasakojo, kaip talkino už grotų esantiems kaliniams.
Kaip nustatyta, A. Kozlovas per 2 kartus kaliniams perdavė 7 mobiliojo ryšio telefonus, 6 mobiliojo ryšio USB modemus,13 mobiliųjų telefonų kortelių ir 4 kroviklius.
Ikiteisminio tyrimo nustatyta, kad A. Kozlovas buvo užmezgęs ryšius su dėl narkotikų platinimo teismo laukiančiais Vadimu Kriukovu bei Remigijumi Byčiumi, taip pat su Lapinų gaujos vadeiva L. Lapinsku, nuteistu kalėti 20 metų, ir ilgą laiką dėl žiauraus nužudymo ieškotu žudiku iš Tauragės Svajūnu Dičmonu.
---
Šių metų liepos viduryje Kėdainių rajono apylinkės teismas dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento suklastojimo kaltu pripažino Pravieniškių pataisos namų pareigūną Lionių Demjanovą. Toje pačioje byloje kaltu dėl kyšininkavimo pripažintas ir advokatas Kęstas Ramanauskas. Teismas L. Demjanovui paskyrė 12 480 litų baudą, o K. Ramanauskas gavo 60 parų areštą.
Nustatyta, kad pareigūnas L. Demjanovas Pravieniškėse kalinčiam nuteistajam pasiūlė advokato K. Ramanausko, kaip galinčio už neteisėtą atlygį padėti dėl lygtinio paleidimo, paslaugas.
Taip pat nustatyta, kad advokatas K. Ramanauskas iš nuteistojo per tarpininką priėmė 2000 litų kyšį už tai, kad paveiktų L. Demjanovą ir nuteistasis būtų perkeltas į lengvo režimo grupę, o 30 000 litų kyšį priėmė žadėdamas pasinaudoti pažintimis ir daryti įtaką Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai taip, kad nuteistasis būtų lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos.
