Praėjusi sunkų ir vingiuotą gydymo kelią, 52 metų V. Mickuvienė padeda ir kitoms likimo sesėms, dalinasi sukaupta patirtimi ir įžiebia viltį kitų gyvenimuose – jos ji turi su kaupu.
Tikrindavosi pastoviai
Moteris sako buvusi atsakinga pacientė ir po to, kai gimus dukrai medikai pasakė, jog krūtyse yra darinių, kuriuos reikia pastoviai tikrinti, pastoviai pasitikrindavo. Šiandien Vaivos dukrai jau 30 metų, o pati Vaiva sako klausiusi medikų patarimų ir maždaug kas 2 metus apsilankydavo pas specialistus.
Kiekvieno apsilankymo metu specialistai turėdavo gerų žinių, jog dariniai nėra piktybiniai ir ji gali be baimės laukti kitos apžiūros. V. Mickuvienė, žvelgdama į praeitį, sako tik vėliau supratusi, jog tai, kaip jausdavosi, buvo ne nuovargio ženklas, o onkologinės ligos.
„Buvo labai didelis nuovargis, bet aš daug dirbdavau, kadangi dirbu pati sau, turiu užsidirbti pinigus, ant to ir nurašydavau, kad esu pavargusi dėl darbo, nes darbas tikrai įtemptas, tekdavo ir vakarais, ir naktimis padirbėti. Būdavo, kiek išvažiuoju į keliones pailsėti, vis tiek grįždavau pavargusi“, – pirmuosius ligos požymius vardija ji.
Nepatogi pasidarė ir liemenėlė, tačiau nieko blogo neįtardama Vaiva išsiėmė joje esančius metalinius lankelius – manė, jog jie sukelia dešinės pažasties skausmą. Tik juos pašalinus niekas nepasikeitė, o po mėnesio laiko apsilankiusi pas specialistus moteris sulaukė raginimo išsamiau išsitirti.
„Išsitraukusi lankelius po mėnesio turėjau apsilankymą poliklinikoje eilinei krūtų echoskopijai, ten gydytoja man sakė, kad yra darinukas, dėl jo reikėtų pasitikrinti. Numojau ranka, sakiau: „Gerai, kada nors“. Ji matė, kad aš nelabai reaguoju ir nesureikšminu, tada pasakė, kad šiandien dirba mano šeimos gydytoja, reikėtų nueiti ir parašyti siuntimo į Nacionalinį vėžio institutą. Pasakiau, kad nesu užsiregistravusi, be eilės nenoriu lįsti, ji vėl pasakė kažkokią užuominą. Pagalvojau, kas čia vyksta, kodėl ji mane taip skatina eiti tikrintis“, – prisimena V. Mickuvienė.
Emocijos ėmė viršų
Galiausiai, iš šeimos gydytojos gavusi siuntimą į Nacionalinį vėžio institutą. Mamologei atlikus echoskopiją laukė dar visa eilė tyrimų. Vaiva pamena specialistės dar klaususi, ar tokiu atveju, jei darinys gerybinis, prireiks operacijos, tačiau toks klausimas gydytoją tik suglumino:
„Ji man sako: „Kaip tai gerybinis?“. Tada jau supratau, kad ji plika akimi mato ir atėjo supratimas, kad tai yra rimta.“
Būdama 48-erių moteris išgirdo diagnozę – trečios stadijos krūties vėžys. Viduje ėmė kunkuliuoti emocijos ir suktis įvairiausios mintys, juk viso stadijų yra keturios, o jai – trečia.
„Tai yra didelis šokas, supranti, kad tai yra rimta liga, pasąmonėje supranti, kad ir kaip bebūtų, kad tai yra mirtina liga. Dabar išgyvenamumas yra ilgesnis, atsiranda geresnių vaistų, bet supranti, kad ilgaamžis tikrai nebūsi“, – užplūdusiomis emocijomis dalijosi pašnekovė.
Kol susitaikė su išgirsta diagnoze, teko pereiti visas keturias susitaikymo fazes – pirmiausia ėmėsi rašyti testamentą, kad, blogiausiu atveju, neliktų neišspręstų teisinių klausimų, praėjus šokui norėjosi neigti ir nesutikti su diagnoze, vėliau dar bandė derėėtis su Dievu ir gydytojais, galiausiai sekė ir pyktis.
„Žmonės pradeda kaltinti aplinką, kodėl, už ką man tai – tai yra sudėtingiausia stadija. Jeigu iš jos neišeini, negali eiti sveikimo keliu, nes amžinai ieškai priežasčių, dėl ko taip atsitiko, kodėl tau, o ne kitam.
Aš tokios problemos neturėjau, nieko nekaltinau, tiesiog pradėjau ieškoti priežasčių, kodėl susirgau ir ėmiau keisti gyvenimą. Kai susitaikai, atsiduodi gydymui ir pradedi sveikti“, – pasakojo moteris.
Pasikeitė požiūris į gyvenimą
Galiausiai susitaikiusi su diagnoze, Vaiva visa širdimi ir protu nėrė į gydymą: pusę metų keliavo į chemoterapijos seansus, viso jų buvo 16, po to sekė operacija, kurios metu amputuota dešinė krūtis, iš pažastų limfmazgių pašalinti navikai. Po operacijos taikyta radioterapija. Žvelgdama atgal, moteris atvira – sunkiausia išgyventi chemoterapiją.
„Pirmiausia sunku psichologiškai, nes nukrenta plaukai. Kai praeini gydymą, supranti, kad plaukai yra smulkmė, nes jie atauga, bet tuo metu jautiesi kaip paženklintas vėžio. Psichologiškai būdavo labai sunku išsėdėti, nes supranti, kad tau lašina ne vitaminus.
Visi kiti pojūčiai siaubingai nemalonūs, nes pirmiausia labai greitai sudega venos ir jos būna labai skausmingos, po kelių seansų nebėra venų, nebėra net kur įdurti ir kai laša chemija yra labai skausminga“, – šį gydymo etapą prisimena ji.
Paklausta, ar jau drąsiai gali teigti, jog kovą prieš vėžį laimėjo, Vaiva nė nedvejodama atsako kitokios prielaidos net nedaranti. Tai patvirtina ir medikai, kiekvieno apsilankymo metu nudžiuginantys, kad vėžys neatsinaujino:
„Kiekvieną vakarą atsigulus į lovą negali pamiršti ir turbūt niekad nepamiši, ką teko pereiti, nes vėžys yra klastinga liga ir bet kada gali sugrįžti. Ši mintis nepaleidžia, bet aš esu optimistė ir šiai dienai sakau, kad esu sveika, taip sako gydytojai ir rodo tyrimai. Tikiu, kad viskas bus gerai – aš kitaip net negalvoju.“
Tai, su kuo teko susidurti, pakeitė moteris požiūrį į viską, kas supa – šiandien Vaiva nesiskundžia nei blogu oru, nei bloga nuotaika, nes sako suprantanti, jog viskas yra taip laikina, kad reikia gyvenimu mėgautis čia ir dabar.
COVID-19 pakeitus žmonių gyvenimus, V. Mickuvienė sako pagaliau atradusi laiko tam, ką visada norėjo daryti – savanorystei. O vietą jai pasirinko ne bet kur, – atėjo ten, kur ja ilgą laiką rūpinosi ir gydė, į Nacionalinį vėžio institutą. Daugiau nei pusę metų savanoriavusi instituto registratūroje, šiandien Vaiva tvirtai sako – kiekvienas darbas, atliekamas šioje įstaigoje, yra svarbus ir reikšmingas.
Tikrintis ragina visas
Sukaupta patirtimi Vaiva sugalvojo dalintis ir su likimo sesėmis bei broliais, išgirdusiais onkologinės ligos diagnozę. Baigusi gydymą, 2019 metų liepos 1 d. V. Mickuvienė įkūrė bendruomenę „Vėžys – ne sloga“, kur dalijasi patarimais, palaikymu ir viltimi.
„Aš labai tikiu minčių galia, karmos taškais. Galvoju, kad ir bendruomenę „Vėžys – ne sloga“ įkūriau tam, kad galėčiau žmonėms, kurie susiduria su liga, padėti patarimais ar palaikymu“, – kaip gimė bendruomenė pasakojo Vaiva.
Suburtas žmonių ratas itin glaudus, du kartus per metus jie susitnka ir akis į akį dalinasi savo patirtimis, patarimais ir išgyvenimais. Net užklupus pandemijai, Vaiva nepasimetė ir visus sukvietė susitikti nuotoliniu būdu.
Pasakodama savo istoriją, V. Mickuvienė pabrėžia, jog nori paraginti moteris tikrintis ir rūpintis savo sveikata – savo rate ji sako matanti daugybę moterų, kurios krūties vėžio diagnozę išgirsta būdamos 30-35 metų. Vaiva siunčia žinutę ir toms, kurios jau išgirdo diagnozę:
„Toms, kurios sužino šitą diagnozę, aš visada sakau – pasiskaitykit apie visas psichologines stadijas, tai yra normali būsena, visas jas reikia praeiti. Bendradarbiaukite su gydytojais, turi būti partnerystė, reikia jais pasitikėti ir neieškoti, kas kaltas, kad taip atsitiko, susikaupti gydymui.
Ir, man atrodo, geriausia būti kažkokioje bendruomenėje, nes aš stengiuosi savo problemomis neapkrauti nei artimųjų, nei sveikų draugų – kiek įmanoma mažiau jiems pasakoju, ką skauda, kaip jaučiuosi. Mano protu, sveiki žmonės turi gyventi savo gyvenimą ir negyventi tavo, sergančio, problemomis.“
