Policija per kelias dienas nustatė keturiolikmetės akmeniškės Kristinos žudikes. Aukos bendraamžės papasakojo, kaip žudė ir slėpė lavoną.
Sutarė, kaip meluos
Išnešti iš namelio lavoną, net kasti jam duobę, dieną jos bijojo. Beveik nesišnekėdamos, paskendusios savo slogiose mintyse ir vis parūkydamos, žudikės namelyje tyliai, lyg žvėrys savo irštvoje, pratūnojo iki pat sutemų. Kai vėsi tamsa pagaliau apgaubė sodą, Vaivos sesuo su drauge dar kartą pasižiūrėjo pro langus ir išėjo laukan, jaunėlei paliepdamos: – Tu čia, Vaiva, namelyje aptvarkyk, o mes iškasime duobę.
V. Drulytė surinko lango šukes ir skuduru nuvalė kraują. Tačiau, kad ir kaip ji besistengė, trynė, medinėse grindyse vis tiek liko rusvos dėmės. Po keliolikos minučių į namelį grįžo abi vyresnėlės ir pareiškė, kad duobės nepajėgusios iškasti, nes trukdė prakeiktos obels šaknys.
– Ką darom? Gal metam ją į kaimynų šulinį? – išeitį pasiūlė kažkuri iš trijulės.
Idėja visoms patiko, nes merginos norėjo kuo greičiau atsikratyti kūnu ir kuo skubiau dingti iš tos slogios vietos. Apėjusios gretimus sklypus ir dar kartą įsitikinusios, jog aplink – nė vieno žmogaus, visos trys pakėlė nebegyvą Kristiną už rankų bei kojų, nunešė iki kaimynų šulinio, pasodino ant rentinio ir įstūmė į vandenį.
Šulinys buvo atviras, be dangčio, todėl žudikės ant rentinio viršaus užtempė šalia gulėjusį platų gumos gabalą nuo transporterio juostos ir pasuko į namus. Pėdindamos ištuštėjusiomis Naujosios Akmenės gatvėmis visos trys susitarė meluoti, kad su Kristina esą atsisveikinusios tos dienos pavakarę prie stadiono ir daugiau jos nemačiusios.
Per jauna teisti
Kai merginos pasiekė namus, buvo jau po 22-os valandos. Motinas jos rado namie, o apie savo kraupius nuotykius, žinoma, nieko nepasakojo. A. Šukytė nuėjo gulti iš karto. Reda su Vaiva, jų mamai pasukus į savo kambarį ilsėtis, prasėdėjo priešais televizorių iki paryčių. Kas buvo toliau – jau žinome. Aukos kūnas buvo surastas po dviejų parų, Reda demaskuota ir prisipažino – po keturių, Amelija su Vaiva – po penkių dienų.
R. Drulytei su A. Šukyte buvo pateikti kaltinimai tyčine žmogžudyste, o štai Vaivos likimas pakrypo netikėta linkme. Pagal Lietuvos įstatymus, nepilnametį, nesvarbu, kokius ir kiek jis padarė nusikaltimus, galima nuteisti kalėti ne ilgiau 10 metų. Negana to, už nužudymą atsakomybė numatyta tik nuo 14-os metų, o tą lietingą rugpjūčio dieną Vaivai tebuvo 13 metų ir 6 mėnesiai. Tad Reda su Amelija liko teismo laukti už grotų, o nė vienos nakties už grotų nenakvojusiai V. Drulytei, tiksliau, jos motinai, 1999-ųjų gruodį pareigūnai įteikė Akmenės rajono prokuratūros nutartį. Joje rašoma, kad „nutarta baudžiamąją bylą Vaivai Drulytei dėl tyčinio Kristinos K. nužudymo nutraukti, nes V. Drulytė nesulaukusi tokio amžiaus, nuo kurio numatyta baudžiamoji atsakomybė.“
Psichiatrai netyrė
Nors ši žmogžudystė tuo metu neturėjo precedento, tačiau Redai su Amelija net nebuvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė. Tyrėjus tenkino simbolinė Teismo psichiatrijos komisijos ambulatorinė psichiatrinė ekspertizė.
„Psichiškai sveikos, nusikaltimo padarymo metu galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nusikaltimo padarymo metu nebuvo laikino psichinės veiklos sutrikimo būsenos ir psichikos ligomis nesirgo, dabar neserga, gali būti tardomos ir teisiamos“, – trumpai paklausinėjęs jaunąsias kalines ant lapelio užrašė teismo psichiatrijos komisijos ekspertas.
Tad jaunųjų žudikių asmenybės psichiatrų ir psichologų nebuvo ištirtos, tikrieji žmogžudystės motyvai, kaip ir kai kurios nusikaltimo detalės, taip ir liko iki galo neatskleisti. Atpildas
Teismas įvyko gana greitai, jau 2000-ųjų sausį. Šiaulių apygardos teisme R. Drulytė dar kartą parodė esanti labai uždara – ji iš viso atsisakė teisėjai ką nors aiškinti ar teisintis, todėl teismas rėmėsi jos parodymais, užrašytais dviejuose baudžiamosios bylos tomuose. Panarinusi galvą A. Šukytė atsakinėjo į klausimus, liudijo, bet irgi nieko naujo nebepasakė.
2000-ųjų vasarį, prieš pat V. Drulytės 14-ąją gimtadienį, Šiaulių apygardos teismo teisėja N. Matuzevičienė perskaitė nuosprendį. Jis buvo toks, kokio ir tikėjosi pilna žiūrovų prisirinkusi teismo salė – R. Drulytė su A. Šukyte nuteistos kalėti po 10 metų pataisos namuose. Žudikių tėvai, kiek išgalėdami, Kristinos mamai atlygino bent laidotuvių išlaidas – 2942 litus. Tada dar nebuvo madinga taškytis milijoniniais civiliniais ieškiniais, todėl jokia moralinė žala žudikėms pareikšta nebuvo.
Po kelių mėnesių, jau kalėdamos Panevėžio moterų pataisos namuose, R. Drulytė su A. Šukyte sulaukė Seimo ir prezidento Valdo Adamkaus paskelbtos amnestijos. 2000-ųjų balandį abiem bausmės buvo sutrumpintos penktadaliu – iki 8 su puse metų.
2002-ųjų rudenį į šią moterų koloniją atsibeldė visų galų meistro, visur suspėjančio šoumeno Arūno Valinsko televizininkų komanda, kuri pasiūlė kalinėms dalyvauti pirmajame šalyje kalinčių moterų grožio konkurse „Mis nelaisvė“. Būdamos gražesnės bei muzikalesnės už daugelį kitų nuteistų moterų, tačiau vis dar nešsivadavusios iš savo kompleksų, Reda su Amelija varžytis atsisakė. Konkursą laimėjo jų bendraamžė.
2003-iaisiais Reda su Amelija Šiaulių apygardos, po to – Apeliacinio teismo prašė bausmes dar sušvelninti, o gal net jas visai paleisti, tačiau sulaukė neigiamų atsakymų.
2007-ųjų pavasarį abi žudikės pagaliau baigė atlikti paskirtąsias pusdevynerių metų bausmes ir pagaliau buvo paleistos į laisvę. Žurnalistai šį momentą pražiopsojo, apie tai niekas nerašė nei šalies, nei Naujosios Akmenės spaudoje. Ir šiandien Reda su Amelija vengia viešumo. Kalbama, kad abi gimtoje Naujojoje Akmenėje neužsibuvo ir nedelsdamos emigravo į užsienį.
Mirė nuo streso
Ši istorija tragiškai baigėsi jauniausiajai iš žudikių – Vaivai Drulytei, kuri išvengė teismo. Pats likimas ją nubaudė aukščiausia bausme.
Iki 1999-ųjų rugpjūčio nors ir apkūnoka, bet buvusi sveika ir stipri Vaiva po nusikaltimo patyrė žiaurų stresą.
– Žudike! Išgama! Išlįsk, mes tave pačią pasmaugsim! Nudėsim! – rėkavo vaikigaliai po langais, siekę ne atkeršyti, o paerzinti. V. Drulytė dėl to vengdavo išeiti iš namų.
– Kaip aš eisiu į mokyklą, mokiniai mane gyvą sudraskys! – Vaiva nuolat raudojo į skreitą be laiko pražylančiai savo mamai. – Gal aš kaip nors galėčiau mokytis namuose?
Tačiau į mokyklą Vaivai eiti nebeprireikė – mergaitė susirgo depresija. Pasiligojo ne juokais – jau 1999-ųjų rugsėjo 20-ąją nebeatsikėlė iš lovos. Tądien atvežta į Šiaulių ligoninės vaikų psichiatrijos skyrių ligonė jautėsi tik blogiau, rugsėjo 29-ąją, lipdama iš lovos palatoje, apalpo. Atlikę kardiogramą medikai išsigando, kad mergaitei stoja širdis – ji plakė vos 32-38 tvinksnius per minutę. Keturiolikmetė reanimobiliu buvo skubiai pervežta į Kauno medicinos universiteto ligoninės vaikų ligų klinikas.
Pareigūnai net tyrė versiją, kad V. Drulytė buvo iš keršto apnuodyta, bet išsamūs medicinos tyrimai šią prielaidą paneigė. Buvo nustatyta, kad iki tos vasaros vien kelio girnelės skausmais tesiskundusios paauglės širdį vos per vieną vienintelį mėnesį (!) suėdė stresas bei patirti išgyvenimai. Ir sugadino taip, kad nebeveikė net stipriausi vaistai. Bijodami, kad bet kurią akimirką trylikametės pacientės širdis visai sustos, Kauno kardiochirurgai 1999-ųjų spalio 7-ąją atliko operaciją – implantavo kardiostimuliatorių.
Vaiva iš karto pasijuto geriau ir po savaitės buvo išrašyta namo. Tačiau stresas bei sąžinės graužatis niekur nedingo – vieną naktį paauglė užmigo ir nebepabudo. Ir netikėk po to, žmogau, likimo pirštu...
Sunkiausia – suvokti
Jei tai ką nors guodžia, paauglės žmogžudystei ryžtasi ne tik Lietuvoje. Per 1978-ųjų Kalėdas San Diege (Kalifornijos valstija, JAV) gyvenusi šešiolikmetė Brenda Spenser ją auginusio tėvo prašė dovanų radijo imtuvo, tačiau gavo mažo kalibro šautuvą su optiniu taikikliu.
Netrukus, 1979-ųjų sausio 29-ąją, Brenda atsidarė savo kambario langą, pro kurį buvo puikiai matoma Klyvlendo pradinė mokykla ir ėmė šaudyti į vaikus, laukiančius, kol mokyklos direktorius Burtonas Vregas atidarys mokyklos vartelius. Šešiolikmetė nušovė direktorių, jam pripuolusį padėti mokyklos sargą Maiką Sučarą bei sužeidė 8 mokinukus. Tada Brenda užsibarikadavo savo kambaryje ir namą apsupusiai policijai pasidavė tik po 7 valandų.
Į nusikaltimo vietą subėgę žurnalistai sugebėjo prisiskambinti keistajai žudikei.
– Nemėgstu pirmadienių, – žurnalisto paklausta, dėl ko šaudė į žmones, atsakė problemišku elgesiu garsėjusi paauglė. Tiesa, vėliau, jau suimta, mergina tvirtins neatsimenanti tokių savo žodžių.
JAV įstatymai – griežti, B. Spenser buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos su teise paduoti apeliaciją po 25 metų. Keturis kartus jos malonės prašymai jau buvo atmesti, rašyti eilinę apeliaciją Brenda turės teisę tik 2019 metais.
Šiandien mažai kas prisimena Brendą. Kur kas daugiau žmonių žino airių grupę „The Boomtown Rats“ („Didmiesčio žiurkės“), 1979 m. įrašiusią bene populiariausią savo šlagerį „Nemėgstu pirmadienių“ („I Don’t Like Mondays“), kuris net 4 savaites buvo populiariausias Didžiojoje Britanijoje, ne mažiau mėgstamas ir JAV. Tik San Diego radijo stotys dėl suprantamų etikos sumetimų negrodavo šios dainos.
Lietuvos radijo stotys iki šiol mėgsta transliuoti šį kūrinį, ypač pirmadieniais. Tad kiekvienas galime per radiją išgirsti, kaip „Žiurkių“ lyderis Bobas Geldotas, aišku, angliškai, dainuoja: – Aš noriu šaudyti ištisą dieną (...) Ir jie (tėvai) nesuvokia priežasčių, nes ir nėra tų priežasčių, kokias jums reikia įvardyti priežastis?
Plačiau apie šiuos nusikaltimus galima pasiskaityti knygoje „Rytoj mane nužudys“
Steponas ŠAULYS
