Pribaigti drakoną
Režimai, panašūs į Josepho-Desire Mobutu režimą Zaire, pradėjo klestėti, atsiradus ofšorų sistemoms. Politologai netgi sugalvojo jiems ypatingą pavadinimą – kleptokratija, tai yra vagių valdžia. Pirmosios problemoms ofšorams pradėjo kilti kaip tik tuomet, kai kleptokratus pradėjo šalinti nuo valdžios. Vienas iš pirmųjų žlugo Ferdinando Marcoso režimas, ir tai privedė prie serijos skambių finansinių skandalų.
F. Marcosas Filipinų prezidentu tapo 1965 metais ir liko valdžioje iki 1986 metų gruodžio. Per šį laiką politika tapo vienu iš turtingiausių šalies žmonių. Vidinis diktatoriaus ratas buvo sudarytas iš 12 politikų ir verslininkų, kuriuos vadino „roleksų tuzinu“: pagal legendą, F. Marcosas visus savo šalininkus pamalonindavo prabangiais „Rolex“ laikrodžiais. F. Marcosas ir jo „tuzinas“ tikslingai perėmė visų pelningiausių Filipinų ekonomikos atšakų kontrolę. Aštuntajame dešimtmetyje kokosų aliejaus eksportas sudarė beveik ketvirtadalį viso išorinio šalies pelno. Kad užgrobtų šį verslą F. Marcosas sukūrė specialų įstatymą, nustatydamas mokestį kokosu aliejui, kurį surinkinėjo Filipinų kokosų valdyba. Šios organizacijos vadovo poste buvo Eduardo Cojuangco, vienas iš „tuzino“ atstovų.
E. Cojuangco panaudoja pinigus, surinktus valdybos, kad nusipirktų „First Union“ banką, per kurį pradėjo supirkinėti visas pelningas kokosų aliejaus įmones. Tokiu būdu jis tapo tikru Filipinų kokosų karaliumi. Panaši schema suveikė ir cukraus pramonėje, kurioje „roleksų tuzinas“ taip pat pasiekė monopolija. Pats F. Marcosas įsigijo dalis beveik visose Filipinų ekonomikos sferose, įskaitant bankininkystę, tabako, bananų ir cukraus eksportą, nekilnojamą turtą, televiziją, laikraščius, naftą, turizmo verslą ir daugybę kitų.
Suprantama, ofšorai F. Marcoso ir jo „tuzino“ schemose turėjo ypatingą vaidmenį. Be jų sukurti būtų gerokai sunkiau sukurti fiktyvių įmonių tinklą, per kurį valdančiųjų klanas kontroliavo šalies ekonomiką. Be to, F. Marcosas išgraibstydavo lėšas, kurias JAV skirdavo Filipinams kaip valstybinę pagalbą. Pinigai atsidurdavo Šveicarijoje ir kitose šalyse. F. Marcoso turtai krito į akis. Tuo „pasirūpino“ jo žmona – Imelda Marcos. Pirmoji Filipinų ledi lėktuvais skraidindavo baltą smėlį iš Australijos savo asmeniniams paplūdimiams, supirkinėjo elitinį nekilnojamą turtą Manhatane, kolekcionavo paveikslus, pavyzdžiui, Mikelandželo ar Botičelio, ir galėjo išleisti 5 milijonus JAV dolerių vien tik per vieną savo apsipirkimo kelionę užsienyje. Draugai ir giminaičiai taip pat toli gražu nebuvo skurdžiai. F. Marcoso vaikystės draugas Fabianas iš pradžių tapo asmeniniu prezidento vairuotoju, o vėliau tapo ir Filipinų generalinio štabo viršininku.
JAV prezidento Ronaldo Reagano administracijai atsibodo, kad amerikiečių pinigai yra taip iššvaistomi, ir finansinė pagalba F. Marcosui buvo pamažu sustabdyta. Galiausiai, 1983 metais, Maniloje prasidėjo masiniai protestai prieš korupciją ir rinkimų rezultatų falsifikavimą, kurių represijomis užgniaužti nepavyko. 1986 metais protestai peraugo į „geltonąją revoliuciją“, pavadintą taip dėl juostelių, kurias nešiojo protestuotojai, spalvos. F. Marcosas su savo žmona bėgo į Havajus, o naujoji valdžia pažadėjo žmonėms rasti ir sugrąžinti į šalį viską, ką buvo pavogęs prezidentas ir jo „tuzinas“.
Lengviausia buvo surasti 2,7 tūkstančių batų porų, priklausiusių Imeldai, bet vėliau prasidėjo rimti sunkumai. Vyriausybinė komisija pareikalavo iš Šveicarijos atskleisti informaciją apie F. Marcoso sąskaitas, bet sutikta nebuvo. Vis dėlto tyrimas parodė, kur ir kaip judėjo diktatoriaus pinigai. Paaiškėjo, kad F. Marcosas pinigus išveždavo per fiktyvias įmones, kurias buvo įkūręs ofšoruose, įskaitant Honkongą, Panamą, Lichtenšteiną, Kuko salas, Kaimanų salas ir t.t. Iš viso, skirtingais skaičiavimais, jis pasisavino nuo 3 iki 15 milijardų JAV dolerių.
Filipinai ilgai ir beviltiškai bandė atgauti F. Marcoso pinigus. Galiausiai jiems pavyko įrodyti, kad 356 milijonai dolerių, saugomi Šveicarijos bankuose, priklausė diktatoriui.1999 metais šie pinigai iš Šveicarijos buvo perversti į Filipinų nacionalinį banką. Tokiu būdu buvo sukurtas svarbus precedentas, kai bankininkystės paslaptis nusileido teisingumui. Didžioji F. Marcoso pinigų dalis, tiesa, iki šiol nerasta. Jau nelabai ir ieškoma. Neatmetama, kad per ilgus paieškų metus Filipinai išleido daugiau pinigų, negu pavyko susigrąžinti.
Ir vis dėlto skylė ofšorų sienoje buvo pramušta. Bent jau po to, kai 1998 metais mirė pabėgęs Nigerijos diktatorius, generolas Sani Abacha, Nigerijos valdžia pabandė susigrąžinti bent jau dalį jo pavogtų pinigų. Ir jai tai pavyko. 2002 metais diktatoriaus palikuonys sutiko grąžinti šaliai 1,2 milijardo dolerių su sąlyga, kad vyriausybė nereikalaus likusių pinigų. Iš viso generolo sąskaitose užsienyje buvo saugoma apie 4 milijardus, bet Nigerijos valdžia buvo patenkinta ir tuo, kad pavyko susigrąžinti bent jau dalį.
Milijardų, kuriuos pasisavino Indonezijos diktatorius Suharto, paieškos tęsiasi iki šiol be didelio pasisekimo. Manoma, kad Suharto, valdęs tūkstančio salų šalį nuo 1968 iki 1998 metų, pavogė apie 35 milijardus dolerių, tokiu būdu tapęs vienu iš didžiausių valstybės iždo vagių istorijoje. Taip pat manoma, kad 9 iš šių milijardų jis saugojo Austrijos bankuose. Prezidento teismas vienus metus po kitų vis būdavo atidėliojamas dėl prastos Suharto sveikatos, kol galiausiai 2008 metais jis mirė.
Verslo Kaimanai
Negalima pasakyti, kad kleptokratija būtų tik Trečiojo pasaulio problema. Be nuolatinio bendradarbiavimo su Vakarais dauguma diktatorių režimų korupcinių schemų nebūtų įmanomos. Nepakeičiamas Gabono prezidentas Omaras Bongo, šalį valdęs nuo 1967 iki 2009 metų, kasmet gaudavo 50 milijonų eurų iš Prancūzijos kompanijos „Elf Aquitaine“. Suprantama, pinigai slapta keliaudavo į O. Bongo sąskaitą viename iš Šveicarijos bankų.
Pamažu korupcija vis giliau persmelkdavo dalykinę Vakarų šalių kultūrą. 2011 metais Bostono kompanija „Marquet International“ išanalizavo duomenis apie iššvaistymus dalykiniame JAV pasaulyje per pastaruosius 100 metų. Paaiškėjo, kad 80 proc. korporatyvinių vagysčių atvejų tenka paskutiniams 30 metų, tai yra jos įvyko per dešimtmečius, per kuriuos galutinai susiformavo ofšorinis pasaulis. Tiesa, pagrindine išsivysčiusių ekonomika problema tapo ne išlaidos, o mokesčių vengimas. XXI amžiaus pradžioje pradėta kalbėti apie tai turtingųjų šalių turtai nuteka į ofšorus maždaug taip pat, kaip ir neseniai nutekėdavo Zairo, Filipinų ir daugybės kitų besivystančių šalių turtai. JAV senatorius Carlas Levinas buvo toks kategoriškas, kad pareiškė apie ekonominį karą, kurį ofšorai pradėjo prieš JAV ir sąžiningus amerikiečių mokesčių mokėtojus. Tuo tarpu nesąžiningi mokesčių mokėtojai ir toliau iš JAV nutekindavo apie 100 milijardų dolerių. Rezultatas buvo toks pat, kaip ir Zaire: mokestinės bazės susiaurėjimas vertė didinti šalies skolą ir mažinti išlaidas socialinėms programoms.
Išsivysčiusiose šalyse pradėta kalbėti apie nesąžiningą mokestinę konkurenciją, dėl kurios ofšorinės jurisdikcijos sugeba prisivilioti svetimus pinigus pas save. Į kovą su šiuo reiškiniu stojo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) – tarptautinė struktūra su būstine Paryžiuje. 2000 metais EBPO paruošė pirmąjį „mokestinių prieglaudų“ juodąjį sąrašą, į kurį pateko 35 valstybės ir teritorijos. Dauguma šalių žadėjo pasitaisyti ir atliko keletą pakeitimų savo įstatyminėje bazėje. 2002 metais sąraše beliko tik keletas atsisakiusiųjų – Andora, Vanuatu, Liberija, Lichtenšteinas, Monakas, Maršalo salos ir Nauru. Nuo tol laiko EBPO ir kitos struktūros reguliariai sudarinėja ir perrašinėja įvairiausius juoduosius ir baltuosius sąrašus, bet ofšorinis verslas ir toliau klesti.
Vyriausybė kantrybė pradėjo blėsti 2008 metų finansinės krizės metu. Pirma, bankų sistemos išgelbėjimas tapo itin brangiu malonumu, ir vyriausybėms prireikė didelių pinigų, kad aptarnautų nacionalines skolas, įskaitant pinigus, kurie atsidūrė nepasiekiamose ofšorinėse zonose. Antra, tapo akivaizdu, kad krizė suklestėjo dėl šešėlinės korporatyvios kultūros, orientuotos į greitą pelną bet kuria kaina, ir glaudžiai susijusią su ofšorais. Vienas iš stambiausių žaidėjų hipotekos obligacijų rinkoje, kurioje pradėjo vystytis krizė, buvo Floridos fondas „United Capital“. Fondo vadovas Johnas Devaney buvo žinomas mokesčių optimizacijų mėgėjas, turėjo prabangią jachtą, užregistruotą Kaimanų salose. Hipotekos rinkos krachas atėmė iš jo fondo investuotojų 630 milijonų dolerių.
2008 metai buvo kupini skandalų, tačiau investicinio fondo „Madoff Securities“ vadovo Bernardo Madoffo byla nustebino visus. B. Madoffas buvo vienas iš biržos NASDAQ įkūrėjų ir buvo laikomas viena iš kertinių Wall Street‘o asmenybių. Prasidėjus krizei, kai kurie jo klientai užsimanė atsiimti savo pinigus, bet jų negavo. J. Madoffas prisipažino, kad visas jo verslas – „vienas didžiulis melas“. Jo fondas jau trylika metų nevykdė investicinių projektų, išmokėdamas dividendus tik naujai priviliotų klientų sąskaita, tai yra buvo klasikinė finansinė piramidė.
Kompanijos įsiskolinimai sudarė apie 50 milijardų dolerių. J. Madoffo sąskaitos buvo įšaldytos, bet tarp įšaldytų sąskaitų nebuvo jo sąskaitų ofšoriniuose ar Šveicarijos bankuose. Tuo mažai kas tikėjo, daugelis iki šiol mano, kad J. Madoffo milijardai guli kur nors Alpų bankų saugyklose. Tiesa, pats sukčius irgi jais turbūt niekada negalės pasinaudoti, nes kalėjimas nuteisė jį 150 metų laisvės atėmimo bausme.
Po krizės kova su ofšorais tapo pasauline mada. Salų valstybės taip pat pajautė įtakingų pasaulio žaidėjų spaudimą. Dar kriziniais 2008 metais JAV vyriausybė pradėjo tirti savo šalies įmones, kurių būstinės įsikūrusios Kaimanų salose. Tyrimas davė įdomių rezultatų. Salų sostinėje Džordžtaune buvo aptiktas tikras namas su vaiduokliais. Nedideliame penkių aukštų pastate buvo užregistruotos 18 857 įmonės, daugiausia amerikiečių. Visos šios įmonės pateko į mokesčių inspekcijos akiratį.
Kuo labiau vyriausybėms reikės pinigų, kad spręstų savo skolų problemas, tuo dažniau jie ieškos pabėgusių kapitalų, kaip, pavyzdžiui, Kipro atveju. Kas iš to išeis, parodys tik laikas.
Taip pat skaitykite:
