Išrinkti gražiausią pasaulio salą – nesunku. Nors iš tiesų žvėriškai sunku, nes tokių – begalė. Seišeliai, Santorini, Maldyvai... Tik apsispręskite, kokie bus jūsų grožio kriterijai, ir nepastebėsite, kaip gražuolių salų suskaičiuosite daugiau nei turite pirštų.
Tačiau apie idilišką palmių, balto smėlio ir žydros jūros vaizdelį daug neprirašysi. O jūs mažų mažiausiai susinervintumėte, jei iki atostogų likus geram pusmečiui skaitytumėte žurnalą darbo pertraukos metu, o mes imtume suokti apie vieną už kitą nuostabesnį pasaulio kampelį. Taigi dėl objektyvių priežasčių (mes taip pat dirbame, taip pat laukiame atostogų) nusprendėme pasidairyti į tokias salas, kurios dažniau apibūdinamos kaip įdomios, keistos, net bauginančios. Kai kurios – dėl neįprastos gamtos, kitos – dėl istorinių vingių, tačiau visos siunčia intriguojančią žinią. Ir tokių vietų pasaulyje, pasirodo, būna! Iš daugybės įdomių salų atrinkome keletą, apie kurias šį kartą ir papasakosiu.
Poveglia – mirusiųjų sala (nuotr. Odditie.com) (nuotr. Gamintojo)
Mirties žemė Poveglija (Italija)
Italijoje pilna šiurpą keliančių vietų. Pradedant Lucedio abatija šiaurės vakarų Italijoje, kurios vienuoliai, tikint legendomis, buvo apsėsti velnio ir užsiiminėjo pačiais baisiausiais dalykais, taip pat ir Romos ar Sicilijos katakombose. Tarp šių objektų neretai minimas ir Poveglijos (ital. Poveglia) – nedidukės salos, stūksančios Venecijos įlankoje, tarp Venecijos ir Lido miestų – vardas. Kuo ši vietovė ypatinga? Pradėti galime nuo to, kad joje ilgus metus Italijos vyriausybės nurodymu uždrausta lankytis tiek turistams, tiek vietiniams gyventojams.
Salos istorija skaičiuojama nuo 421-ųjų, kai rašytiniuose šaltiniuose Poveglija paminėta kaip prieglobstis nuo barbarų invazijos bėgusiems Veneto krašto žmonėms. Nuo IX amžiaus gyvenimas saloje vis intesyvėjo, tačiau tai truko tik iki 1379-ųjų, kai Venecija buvo užgulta priešų laivyno, o saloje, iškrausčius visus jos gyventojus, pastatyti aštuonkampio formos gynybiniai įtvirtinimai, išlikę iki šių dienų. Nuo to laiko Poveglija kone keturiems šimtmečiams tapo negyvenama – čia atsisakė keltis ir vienuoliai, ir ankstesnieji gyventojai, kurių kaimus buvo pasiūlyta atstatyti.
Poveglija (beembee.com nuotr.) (nuotr. Gamintojo)
Viskas pasikeitė tik XVIII amžiuje, kai sala atiteko visuomenės sveikatos centrui „Magistrato alla Sanità“ ir tapo savotišku pasienio punktu, kur buvo tikrinamos prekės ir žmonės, atvykstantys į Veneciją. 1793-iaisiais Povegliją pasiekė du jos ateičiai lemtingi laivai su maru užsikrėtusia įgula. Salą netrukus buvo nuspręsta padaryti laikinu sergančiųjų leprozoriumu (kalėjimo tipo raupsuotųjų kolonija), kurie, prižiūrimi krikščionių, itališkai buvo vadinami lazzaretto. Tokia kolonija saloje veikė iki 1814-ųjų. Poveglija dar kartą karantino teritorija paskelbta XX amžiuje, bet 1922-aisiasi čia tebelikusiuose pastatuose įkurta psichiatrijos ligoninė ir slaugos namai, veikę kelis dešimtmečius. Ir nors vėliau saloje buvo bandoma atkurti ūkius, žmonės galiausiai ją visiškai apleido.
Poveglia – mirusiųjų sala (nuotr. Odditie.com) (nuotr. Gamintojo)
Istorija būtų paprasčiausias faktų kratinys, jei jos neapipintų legendos. Viena tokių pasakoja, kad maro aukos į salą buvo tremiamos dar antikinės Romos laikais, o XIV amžiuje Europoje siaučiant juodosios mirties pandemijai į salą buvo plukdomi ne tik mirusiųjų kūnai, bet ir menkiausius ligos simptomus turintys miestiečiai, pasmerkti mirti kančiose šioje saloje.
Kita kraupi Poveglijos istorija mena laikus, kai čia buvo įsikūrusi psichiatrijos ligoninė. Pasak legendos, jai vadovavęs išprotėjęs gydytojas savo pacientus kankindavo ir žudydavo, kol savo liūdnas dienas baigė nušokdamas nuo varpinės. Sujungus abi legendas žmonės skaičiuoja, kad saloje galėjo būti numarinta daugiau nei 160 000 žmonių. Kraupūs pasakojimai ir griežti draudimai čia lankytis įkvėpė ir paranormalių reiškinių tyrinėtojus, Poveglijos salą pasirinkusius kaip vieną labiausiai bauginančių vietovių pasaulyje.
