Kauno apylinkės teismui tenka nemažai galvosūkių: kam buvo naudingos įtartinos finansinės operacijos, keistai sužlugdytos ir galbūt su Kipru siejamos bendrovės? Kodėl už tokių operacijų vykdytojų tyliai stovi kaunietis milijonierius Gvidas Galminas?
Šis asmuo turi išskirtinių gebėjimų. Mat gali tą patį objektą vienų akyse sumažinti, o kitų – padidinti. Kai kada ir išvis sunaikinti.
Tokie jo naudojami triukai galėjo padėti susižerti milijonus litų.
Anot šaltinių, ši paslaptinga asmenybė laikosi pačių tikriausių viešumo vengiančio pogrindžio milijonieriaus tradicijų. G. Galminas retai rodosi viešuose renginiuose, nesipuošia garsių dizainerių drabužiais ar auksiniais papuošalais, nevairuoja paskutinės laidos „einamiausių” automobilių gamintojų transporto priemonių ir ramiai sau gyvena už Kauno esančioje Vytėnų gyvenvietėje nuosavame, tačiau visiškai paprastai atrodančiame name.
Agonijos ištiktus visiškai pribaigia
Didmeninės prekybos vaistais ir medicininės paskirties prekėmis versle aktyviai dalyvaujantis, o kai kada finansinių bėdų prispaustiems asmenims geradariu rėmėju mėgstantis prisistatyti, tačiau galiausiai galbūt tyčinio bankroto operacijas režisuojantis G. Galminas, atrodo, artimiausiu metu bus rimtai pričiuptas.
Vienas pirmųjų tokias apgaules pastebėjo ir gudriai suregztų aferų mazgą bando išpainioti principingas kaunietis verslininkas Artūras Jonas Venslauskas.
Jis šių metų birželio mėnesį Vilniaus apylinkės teismui pateikė ieškinį ir prašė teismo pripažinti UAB „Valnetas” sprendimu sušauktą šių metų gegužės 8 dieną UAB Kraujo donorystės centro eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą neteisėtu bei panaikinti susirinkimo metu Valstybės turto fondo ir UAB „Primerus Vestus” priimtus nutarimus.
A. J. Venslausko teigimu, minėtame susirinkime buvo padaryta nemažai šaukimo bei vedimo pažeidimų.
Kaip jau anksčiau skelbta žiniasklaidoje, šių metų balandžio pabaigoje Kaune sustabdyta viešosios įstaigos Kauno kraujo centro veikla. Ji sustabdyta 3 mėnesiams, mat įstaiga neįrodė, kad gali ištirti kraują pagal teisės aktų reikalavimus.
Verslo pradžiai – mafijos milijonai?
„G. Galminas – pagrindinis žaidėjas šiose operacijose, – portalui balsas.lt sakė A. J. Venslauskas. – Jis turi nemažai pinigų, todėl stumdo sau naudingus žmones. Manau, kad jo pavardė figūruoja ne vienoje tyčinio bankroto byloje.”
A. J. Venslausko surinktais duomenimis, prieš pusantro mėnesio V. Galminui ir jo kompanionams naudingų bankrotų buvo ne vienas ir ne du.
„Kalbama, kad pirmiejo jo verslui mesti pinigai buvo paimti iš Kauno Daktarų gaujos vyrų bendros „kasos”. Apie tai pirmąsyk su buvusiais kurso draugais nugirdome tik ką baigę medicinos mokslus. Daugeliui iš mūsų sukėlė nuostabą, kad jis nepapildė medikų gretų, o iškart nuėjo į farmacijos verslą, kuriame sėkmingai sukasi nuo 1995–1996 metų, – pasakojo A. J. Venslauskas. – Apie jį nieko nebuvau girdėjęs dešimtmetį. Kai mūsų įstaigai reikėjo pinigų, mes vėl susitikome. Kauno kraujo centras buvo prispaustas finansinių problemų, ir Galminas pasisiūlė mums padėti. Vėliau paaiškėjo, kad jis dar prieš aštuonerius metus norėjo nupirkti įmonės akcijas. Bet vienos amerikiečių kompanijos atstovai išsiaiškino, kad šitie pinigai yra iš mafijos struktūros, todėl su tuo asmeniu nepanoro turėti bendrų reikalų.”
Iš pradžių gelbėja, paskui – žlugdo
Kitas prie verslo sužlugdymo prisidėjęs asmuo, aktyvus G. Galmino talkininkas, anot A. J. Venslausko, buvęs vienos iš kelių įmonių direktorius Rimgaudas Šepetys: „Tačiau kažkokiu būdu jis vėliau parsidavė Galminui, dokumentus perrašė, pasiskyrė savus direktorius, iš vienos įmonės į kitą permetinėjo skolas ir „subankrotino“ kompaniją”.
Pasiteiravus, kokio dydžio nuostolių teko patirti po tokių keistų žaidimų, A. J. Venslauskas atsakė: „Aš negaliu pasakyti, kiek tiksliai jis mums skolingas. Jie dokumentus stumdė iš kairės į dešinę, iš vienos įmonės – į kitą. Pinigai už kraujo plazmą, kurių suma siekė daugiau kaip milijoną litų, vėl kažkur neaiškiais keliais nuėjo. Iš vienos viešosios įstaigos buvo permesti į kitą, lėšos nepasiekė pačios įmonės, o buhalterija visa atiduota teisėjo Buzelio (Raimondo – Kauno apygardos teismo teisėjo – red.past.) sprendimu, priešininkų pusei, todėl nieko negaliu padaryti”.
A. J. Venslausko žodžiais, buhalteriją valdo G. Galmino patikėtiniai: direktorius jų žmogus. „Žaibiškai atsirado Kauno teisėjo Buzelio nutartis, kad buhalterinius dokumentus jiems privaloma grąžinti, po to paskirtas administratorius su buhalterine įmone, kuri dirba Kauno kraujo centre – realiai tame pačiame kabinete sėdi. Galima sakyti, kad tai ta pati įmonė”.
Minėto centro vadovai viešai deklaravo, kad sunki įmonės finansinė padėtis. Ir netrukus atsiranda G. Galminas, kuris per vieną iš savo įmonių, pasiūlo suteikti paskolą už bemaž tris milijonus litų. Aišku, įkeičiant turtą.
„Po to jie nusprendė duoti pinigų, bet davė tik du trečdalius sutartos sumos. Realiai jie jokių problemų neišsprendė. Kadangi davė paskolą, paprašė, kad buhalterė pereitų į jų įmonę „Medikona”. Jai perėjus, visus duomenis persikėlė į kitą bendrovę – „Eiliką”. Pernai gruodžio mėnesį buvo išvežiojama kraujo plazma, o sausio mėnesį jau turėjome pradėti grąžinti mums suteiktą paskolą – apie 2 mln. litų. Bet gruodžio mėnesį iš pažįstamos antstolės sulaukėme skambučio, kad mums keliama bankroto byla. Dar vėliau sulaukėme žinių, kad buvo suklastoti dokumentai, prie bankroto prisidėjo kelios kitos įmonės”, – painų verslo detektyvą primenančią istoriją dėstė A. J. Venslauskas.
Pinigų grobstytojų pėdsakai veda į Kiprą
Pašnekovui yra tekę girdėti, kad G. Galminas ar su patikėtiniais drauge yra subankrotinę ne vieną stambią ir su užsienio kapitalu sietą verslo bendrovę.
Spaudoje anksčiau skelbta, kad su G. Galminu sąsajų turinti įmonė „Medikona”, 2007 m. gruodžio 3 d., įregistruota Kaune, Baltų prospekte 36. Dar įdomiau, kad šios bendrovės akcijos priklauso Kipre registruotai ribotos civilinės atsakomybės kompanijai.
Lietuvoje minėta bendrovė užsiima didmenine prekyba vaistais ir medicininės paskirties prekėmis. Ne ką mažiau stebėtina jos steigiamų medicinos įstaigų veikla, valstybinėse medicinos įstaigose dirbančių medikų įkalbinėjimu pereiti su pacientais į privačias medicinos įstaigas.
2011 metais „Medikona” su dar dviem bendrovėmis nesėkmingai į savo rankas bandė perimti Naujosios Vilnios polikliniką. Jai valdyti buvo sukurtas Naujosios Vilnios gydymo centras. Beveik tuo pat metu kauniečių bendrovė tiesė rankas ir prie Alytaus rajono savivaldybei priklausančio Pirminės sveikatos priežiūros centro.
Šiame centre kauniečiai buvo netgi patalpas išsinuomavę.
Tačiau tiek Naujosios Vilnios, tiek Alytaus rajono valdininkams „Medikona” ir jos atstovų keistas elgesys sukėlė nemažai įtarimų, todėl jie buvo paprašyti atsitraukti.
„Jis atsirado mano gyvenime tada, kai labai prireikė pinigų. Bet vėliau paaiškėjo, kad tų pinigų nereikia, nes viską sudėliojo nesąžiningai veikusi buhalterė. Birželio mėnesį jie visi galutinai subankrotino Kauno kraujo centrą, – teigė A. J. Venslauskas.
Buvo patekęs į Marafono spąstus
Kad praeityje G. Galminas galėjo verstis ne visai skaidriu verslu ar bendrauti su prieštaringos reputacijos veikėjais, tinkamai iliustruoja ir vienas aštrus faktas iš ne visai tolimos praeities.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį G. Galminas, tuomet buvęs didelės vaistų firmos savininku, reguliariai mokėdavo duoklę tada Kaune klestėjusiam kriminaliniam autoritetui – Sauliui Narkevičiui.
Praeityje šis figūravo, po to už sunkius nusikaltimus buvo ir nuteistas garsiojoje Kėdainių žudynių byloje. Toje byloje už Lašo grupuotės narių išžudymą iki gyvos galvos už grotų sėdo ne tik pats S. Narkevičius, bet ir tuometinis Kėdainių mafijos autoritetas Vladas Gembutas, pravarde Geležinis bei kaunietis Ričardas Baratinskas, geriau žinomas Marafono pravarde.
Nepaisant to, kad buvo mokama duoklė S. Narkevičiui, Marafono gaujos banditai 1999 metais buvo pagrobę ir nuvežę G. Galminą į R. Baratinsko giminaičiams priklausantį sodą. Iš įkalinto G. Galmino įtariamųjų buvo pareikalauta 120 tūkstančių litų išpirkos, tačiau pasitenkinta pagrobtojo broliui atvežus 50 tūkst. litų.
