Liuba gimė 1964 metų balandžio 3 dieną, Vilniuje. Ukrainietiškų šaknų turėjusi atlikėja devynerius metus mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje groti violončele, bet galų gale suvokusi, kad violončelininke nebus, įstojo į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dab. Konservatorija), kur mokėsi chorinio dirigavimo.
Žinoma, mokslai nesibaigė vien dirigavimu, teko mokytis groti ir pianinu, ir akordeonu. Pati išmoko groti gitara, nes romansai atlikėjos buvo mėgiami nuo seno, norėjosi pačiai sau akompanuoti.
Baigusi mokslus, buvo paskirta dirbti metodininke Nemėžio (Vilniaus r.) kultūros namuose. „Tie metai – vieni iš baisiausių mano gyvenime. Iš manęs buvo reikalaujama, bet nieko neduodama”, - viename interviu yra prisipažinusi Liuba. Po metų, 1986-aisiais, pradėjo dirbti Marijampolio (Vilniaus r.) kultūros namuose meno vadove.
Netrukus čia subūrė vokalinį ansamblį „Harmonija”, kurio repertuarą sudarė lietuvių, lenkų, rusų vokalinė, ypač religinė muzika. Marijampolis buvo viena iš L. Nazarenko meilių, į kurį daugiau kaip tris dešimtmečius jinai važinėdavo iš Vilniaus. Beje, čia atsiskleidė ir Liubos pedagoginis talentas, mokė vaikus vokalo, o šie už jos dėmesingumą atsilygindavo dėkinguoju Teta Liuba.
Į viešąją sceną su romansais Liuba Nazarenko įžengė 1994 metais, pirmieji koncertai vyko tuometiniuose Vilniaus profsąjungų rūmuose. Jai tai buvo ir džiaugsmas, ir didžiulė palaima. ,,O kai laikui bėgant sužinai, kad yra žmonių, be galo mėgstančių šį žanrą, tampa dar smagiau” – sakydavo atlikėja. ,,Man rodos, bręsdamas ar net sendamas žmogus turi daugiau galimybių pamilti romansų žanrą, nes kuo didesnė patirtis, tuo dažniau širdin įsliūkina ilgesys, prisiminimai. Galvoju, kad romansai – tai be galo nostalgiškas žanras” – viename interviu sakė atlikėja.
,,Romansų atlikėjo stiprybė – nuoširdumas, nes ir pats žanras yra be galo nuoširdus, todėl čia nesunkiai pastebėsi falšą. Klausytojas privalo patikėti atlikėju, net jei vienas romansas apie meilę, o kitas - jau apie neapykantą. Koncerte privalai maksimaliai susikoncentruoti į kūrinį, žodžius, melodijos subtilumus, kad jis suskambėtų ne tik fizinėje aplinkoje, bet ir rastų atgarsį žmogaus širdyje. Juk romansas – tylus, nerėkiantis žanras, todėl jam reikalingas ir įsiklausymas, o girdint, mėginant pajusti, gali aplankyti ir tam tikras nušvitimas – ne sykį teko girdėti sakant: „O aš maniau, kad romansas tai nuobodu“. Svarbu būti atviram ir nebijoti pažvelgti į subtilius dalykus, esančius pačioje žmogaus gelmėje“ – mintimis dalijosi romansų karalienė.
Tokia Liuba ir buvo. Nuoširdi. Didelės širdies. Be galo kukli. Ir talentinga. Savo talentu gebėjo išjudinti bet kokią auditoriją, kuri nuo pirmojo atliekamo romanso pradėdavo ritmingai linguoti ir kartu dainuoti. Šiandien galima drąsiai teigti, kad ji buvo vienintelė romansų atlikėja, gebėjusi surinkti didžiausias sales, kartais į tai kukliai su šypsena reaguodama – ,,nejaugi aš žvaigždė“.
Taip. Liuba, buvai žvaigždė, kuri švietė kultūros padangėje ir džiugino klausytojų širdis. Palikai begalę sudainuotų romansų, keturias įrašytas kompaktines plokšteles, pratęsei romansų gyvavimo istoriją, kuriuos dainuos ištisos kartos. O dabar ilsėkis!
Vienas mėgiamiausių Liubovės atliekamų romansų buvo ,,Norėčiau mirt, kada pražys gėlelės, kada pasaulis tylus, o visi žmonės ilsisi ramiai“. Taip ir išėjo Liuba, žydint gėlelėms, naktį iš gegužės 3-osios į gegužės 4-ąją, kada pasaulis buvo tylus ir žmonės ilsėjosi ramiai.
Atsisveikinti su Liuba galima laidotuvių namuose ,,Lakrima", Kalvarijų g. 67, Vilnius. 2020 metų gegužės 15 dieną, nuo 17 valandos.. 2020 metų gegužės 16 dieną, nuo 9 valandos.. Mišios šalia laidojimų namų esančioje cerkvėje 12 val. Po jų bus išnešama urna, laidotuvės Kairėnų kapinėse.
