Taip, jų daugiau nebus. Šeštadienį mirė kino žinovas, kritikas, kino enciklopedistas Saulius Macaitis. Netekome gero draugo, puikaus pašnekovo ir žmogaus, kuris visą gyvenimą mums aiškino, kas yra geras kinas. Ir kodėl jis yra toks.
Dar ketvirtadienį Saulius paskambino į redakciją ir pasiūlė padėti jauniems kino entuziastams. Jo pagalba, kaip dažniausiai elgdavosi, buvo tekstinė. Ilgai neatidėliojęs, vakarop, pusę septynių rašinį ir atsiuntė.
Ir dabar, beskaitant straipsnį, nenoriu patikėti, kad – viskas. Nebebus jo geranoriškai kandžių recenzijų „Mūzų malūne“, „Kine“ ir retkarčiais pas mus, „Balse“. Nebebus jo enciklopedinių knygų tęsinių. Baigsis Stepoko Strolios televizijos kino apžvalgos, jau nebeteks susitikti su Sauliumi kino salėje ir greitosiomis išklausyti tikslius ką tik pamatyto filmo įvertinimus ar susidurti turguje prie kino pardavėjų prekystalių. Liūdna, bet jau niekada nebegausim jo laiškų su ironiškais priminimais, kad pasiskolintus filmus reikia grąžinti.
Netekome žmogaus, kuris buvo Lietuvos kino proceso stuburas – jo erudicija ir meilė kinui tapo objektyvumo garantu, ir visuomet žinojome, kur galime pasitikrinti amorfiškas nuomones ar įspūdžius.
Kas lieka? Reikia mylėti gerą kiną. Jaunimo iš „Meno avilio“ iniciatyvos yra geriausias paminklas Sauliui Macaičiui. O pilnas kiemas žmonių, vasaros naktį žiūrinčių retus ispaniškus filmus – geriausias Sauliaus paminėjimas. Susitinkam kine?
Ernestas Parulskis
P.S. Velionis pašarvotas Laidojimo rūmuose Olandų gatvėje, pirmoje salėje. Atsisveikinti galima nuo 17 iki 22 val. pirmadienį. Karstas išnešamas antradienį, 14 val.
Saulius Macaitis: Palesinsim ispanų draugę...
Kai, regint kino teatrų repertuarus, primenančius kompiuterinių žaidimų sąvadą, visai nupuola rankos, ateina turintis gražių idėjų jaunimas.
Viso rugpjūčio trečiadieniais (21 val.) Mokytojų namų kiemelyje viešoji įstaiga "Meno avilys" nardins gero kino ištroškusius Vilniaus žiūrovus į Ispanijos kino dabartį bei praeitį. Jaunų žmonių sambūris nutarė, kad pakaks verkšlenti dėl nuolatinio visuomenės "popsinimo", reikia veikti patiems. Jie įkūrė pirmąją Lietuvoje mediateką, kaupia filmų bei kino literatūros fondus.
Jau susiformavo abreviatūra KPAD ("Kinas po atviru dangumi"), liudijanti rengėjų vasarinės iniciatyvos populiarumą. Šiemet vasaros mėnesiais čia demonstruotas Viduržemio jūros baseino šalių (Prancūzijos, Portugalijos, dabar -- Ispanijos) kinas.
Rugpjūčio 1-ą po žvaigždėmis matysime vieno savičiausių dabarties ispanų kino menininkų Julio Medemo 1998 metų juostą "Šiaurės poliarinio rato meilužiai". Režisierius, pagarsėjęs keistos "kosminės" romantikos pritvinkusiais darbais "Karvės" (1992) bei "Žemė" (1996), ir šį kartą puoselėja gal jam vienam būdingą stilių.
Draudžiama meilė, prasidėjusi nuo vaikystės, kone incestas, -- rizikingi filmo motyvai. Bet J.Medemas sugeba pasiekti kone metafizinės išraiškos -- gal todėl šį jo kūrinį daug kas lygino su Krzysztofo Kieslowskio garsiąja "spalvų trilogija".
Rugpjūčio 8 dienos vakarą KPAD kviečia susipažinti su vienu vėlyvųjų didžiojo siurrealisto Luiso Bunuelio šedevrų "Tristana" (1970).
Franco diktatūros laikais išvytas iš gimtinės, autorius bastėsi po pasaulį, kūrė juostas Meksikoje, Prancūzijoje. Namie jam buvo leista pastatyti tik "Viridianą" (1961), nepaisant tarptautinės sėkmės, tėvynėje tuojau skandalingai uždraustą. Tik po ilgo tarpsnio -- vaizdingame Toledo, kuriame kryžiuojasi krikščionių, maurų bei judėjų civilizacijų atgarsiai, fone -- "Tristaną".
Senyvo dėdės (Fernando Ray) ir žavios jo dukterėčios (Catherine Deneuve) istorija -- kandi alegorija, pašiepianti viduramžiuose sustingusios Ispanijos manijas. O jauna, pačiame savo žydėjime C.Deneuve pasirodo... invalide, tenka manyti, ne vien fizine.
Jos "nuodėmės angelas" -- ir auka, ir šiurpaus aplinkos irimo katalizatorius. Įsižiūrėkite į kadrą: atrodo, jog pamaldžioji Tristana tuoj godžiai pripuls lūpomis prie šalto antkapio, labai primenančio mumiją...
8-asis ispanų kino dešimtmetis kartais pavadinamas "Carloso Sauros epocha". Apeidamas frankistinės cenzūros barjerus šis menininkas formaliai atsidavė "šeimyninio filmo" žanrui.
Bet su mėgiamomis to paties pavadinimo Holivudo seilėmis Sauros kūryba neturi nieko bendra. Kiek daug tose šeimose pritvinko negerų ir nedorų paslapčių, kiek neapykantos! Juk jos kupina netgi 10-metė tyli keršytoja Ana (Anna Torrent) iš rugpjūčio 15-osios filmo "Palesink varną" (1975), gyvenanti lyg tarp sapno ir realybės.
Ispanų kalbos bei realijų žinovai gražiai apčiuopė ryšį tarp mažosios aktorės pavardės ("torrent" -- "audra") ir visuomenės lūkesčių. Išties, po metų, mirus Franco, žlugo ir seniai agonizavęs jo režimas.
Seniausią -- bet tai nereiškia prasčiausią -- mėnesio filmą "Sveiki atvykę, misteri Maršalai!" (1953) KPAD pristato rugpjūčio 22 dieną.
Režisieriaus Luiso Garcia Berlangos šmaikšti satyra atrodo aktuali ir šiandien, kai provincinės šalelės kuria paikus "įvaizdžius", laukdamos išmaldos, kaip kadaise jos iš amerikinio "Maršalo plano" laukė pati Ispanija.
Miestelis, kurio valdžia, išgirdusi apie atvykstančią labdarių misiją, nutarė dekoruoti savąjį skurdą standartiniais Andalūzijos štampais, -- tarsi visuomenės, mąstančios taip pat provincialiai, ląstelė. Linksma ir pażįstama, kai miestelio galvos kiek sutrinka prieš savo būsimą "ariją nuo balkono”: "O kalbėti apie ką?", bet paskui aprimsta: et, jie ispaniškai nemoka, vis tiek nė žodžio nesupras.
Rugpjūčio 29-ą tradiciniu laiku -- jau tik sezono uždarymo koncertas. Nuveikę tiek gero šią vasarą, paklibinę pačią sąvoką "ne sezono metas", jaunieji meniškojo kino adeptai verčia viltingai laukti 2008-ųjų vasaros, kuri planuojama gilesnei pažinčiai su dabartiniu Rytų Europos kinu, mūsų pažįstamu, suprantama, ne taip giliai, kaip norėtųsi.
Dirbdami be atlygių, iš gryno entuziazmo, demonstruodami filmus nemokamai, "aviliečiai" (jie patys taip save vadina) kažkodėl nesiskundžia, kaip kiti, oficialieji, Lietuvos kultūrininkai, nei lėšų, nei laiko stoka. Žino -- šventas reikalas.
