Misijos „Apollo 17“ vadas Judžinas Sernanas (Eugene Cernan) kol kas yra paskutinis Mėnulyje lankęsis žmogus. Buvęs astronautas neseniai atskleidė Mėnulio paviršiuje palikęs vaizdo kamerą, nes tikėjosi, kad ją kada nors ras, parsigabens ir tyrimuose panaudos ateities astronautai.
Legendinės vaizdo kameros „Hasselblad“ Mėnulyje fiksavo visus istoriniais tapusius įvykius. Tiesa, J. Sernano paliktoji kamera, kaip pripažino astronautas, nukreipta į dangų. Misijos vadas vylėsi, kad kamera pasitarnaus kaip paskutinis misijos eksperimentas, kurio metu objektyvo lęšis fiksuos radiaciją Mėnulio paviršiuje.
Minint 40-ųjų misijos „Apollo 17“ metinių sukaktį, J. Sernanas pareiškė apgailestaująs, kad jo palikti pėdsakai Mėnulio paviršiuje praėjus šitiek metų tebėra paskutiniai žmogaus pėdos įspaudai natūraliame Žemės palydove. Trys po „Apollo 17“ planuotos misijos buvo atšauktos dėl biudžeto suvaržymų.
78-erių astronautas pasakojo „Bloomberg“ tada manęs, kad jo „kelionė buvo ne Mėnulio eksploatacijos pabaiga, o pradžia“. Maža to, J. Sermanas beveik neabejojo, jog iki XX a. pabaigos žmonių pėdų įspaudų bus ir Marso paviršiuje.
„Apollo 17“ misijos vadas dabar pripažįsta, jog sprendimas palikt Mėnulyje vaizdo kamerą galbūt buvo klaida.
„Savo kamerą „Hasselblad“ palikau nukreiptą į zenitą, - pasakoja jis. – Sumanymas buvo toks: kada nors kas nors grįš ir pagal pėdsakus ant objektyvo stiklo galės įvertinti Mėnulio paviršių veikiančios Saulės ir kosminės spinduliuotės intensyvumą. Dabar gailiuosi to, nes lipdamas kopėtėlėmis atgal į kosminio aparato vidų nebegalėjau įamžinti paskutinio savo pėdsako Mėnulyje. Kaip žioplai pasielgiau! Ar nevertėjo tos kameros pasiimti su savimi, užfiksuoti paskutinį savo pėdos įspaudą, išimti juostelę, ir tik tada dėl svorio apribojimų išmesti kamerą už borto?“
Astronautas paragino atnaujinti ir paspartinti žmonių misijas į Mėnulį ir kitus Saulės sistemos objektus.
„Manau, pirmiausia mums derėtų įrengti bazę Mėnulyje, kad galėtume išnaudoti pažangesnes variklių technologijas. Ar norėčiau nuskristi į Marsą? O taip. Bet nenorėčiau kratytis ten devynis mėnesius, o po to dar 18 mėnesių laukti, kol planetos atsidurs tokioje pozicijoje, kai bus galima keliauti atgal į Žemę.“
„Kelionei į Marsą reikia pažangesnių reaktyvinių technologijų: kad erdvėlaivis ekipažą sugebėtų nuskraidinti per 60 dienų ir kad ten būtų galima praleisti kiek nori laiko ir Žemėn grįžti kada nori – po dviejų mėnesių, po šešių mėnesių, o ne tik po pusantrų metų. Tam reikės joninių ir branduolinių variklių ir bazės Mėnulyje.“
